Ką verta pamatyti Kaune?

Visi Lietuvos kampeliai yra savaip gražūs ir net mažesnėse provincijose galima atrasti tokių perliukų, kad širdis džiaugsis. Ne išimtis ir didieji miestai. Ką juose atrasime priklausys nuo mūsų ūpo ir nusiteikimo. Galime eiti pro gražiausius pastatus, išpuoselėtus sodelius, architektūros paminklus, alėjas ir burbėti, kaip skauda kojas, svarstyti ar jau nutrynė batai pūsles, o galima džiaugtis tuo, kas aplink ir pasimėgauti - renkamės patys.

Vatikano diplomatinė atstovybė
Nunciatūra

Kaunas, niekada - NIEKADA nebuvo mano favoritų sąraše, o kad šiame mieste įsikursime su šeima ir dar po n metų sostinėje - dar kokie penki metai atgali net nebūčiau patikėjusi! Bet, yra kaip yra. Tik čia ne TV laida, o realus gyvenimas. Tai va, kad jau prieš ketverius metus savo noru nutarėme čia įsikurti, tai vis dar po truputį jaukinuosi šį miestą. Žinote, jis, kaip ir visi mes - turi savitą charakterį.
Informaciją, kurią pateiksiu toliau - gana subjektyvi nuomonė ir sąrašas tikrai ne baigtinis, o papildyti jį, prašom, galite drąsiai komentaruose ;) Taigi, ką verta pamatyti Kaune?
Daugelis žino, kad Kaunas pasižymi modernistine architektūra, keletas tokių pavyzdžių: Vatikano diplomatinės atstovybės (Nunciatūros) pastatas, esantis V. Putvinskio g. 56 numeriu pažymėtame name.

Nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Taip pat, nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, esantis šalimais, adresu V. Putvinskio g. 55.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika

Negaliu nepaminėti Kauno paminklinės Kristaus Prisikėlimo bazilikos (rasite adresu Žemaičių g. 31A), kuri yra didžiausia monumentalios architektūros bazilikinė bažnyčia Baltijos šalyse, pastatyta dar 1940 metais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1922 metais kilo idėja Kaune, tuometinėje laikinojoje sostinėje, pastatyti bažnyčią, kaip padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolį. 2015 metais bažnyčiai buvo suteiktas bazilikos statusas. Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės tikrai užgniaužia kvapą!

Žaliakalnio funikulierius

Dar vienas lankytinas objektas - Žaliakalnio funikulierius (jį rasite adresais: viršuje - Aušros g. 6, apačioje - V. Putvinskio g.), veikiantis nuo 1931 metų. Ar žinojote, kad tai vienas seniausių veikiančių keltuvų Europoje?

Mykolo Žilinsko dailės galerija

Manau, kad esate matę nuotraukų, su jaunuoliu, kaip motulė gamta sutvėrė ir vainiku ant galvos? Jis saugo Mykolo Žilinsko dailės galeriją (ją rasite adresu Nepriklausomybės aikštė 12). Prie galerijos įkurtas Šiuolaikinis meno informacijos centras, veikia lektoriumas, kino teatras "Menapilis", vaikų estetinio lavinimo studija.

Aleksoto apžvalgos aikštelė

Dar viena vieta, kurioje turėtumėte apsilankyti - Aleksoto apžvalgos aikštelė. Tiesa, nuo 2018 metų ši vieta buvo rekonstruojama ir lankytojams vėl pasiekiama turėjo būti šių metų pavasarį. Patikrinkite patys, ar statybų darbai jau baigti ;)

Dar viena apžvalgos aikštelė - Jėzuitų vienuolyno terasa (ją rasite adresu Rotušės a. 8). Nuo terasos atsiveriantis senamiesčio panoramos vaizdas - tikrai vertas jūsų dėmesio! Tiesa, ši vieta atvira darbo dienomis nuo 10 iki 16:30, o savaitgaliais - tik iš anksto susitarus. Bilietai parduodami Perkūno name.

Jėzuitų vienuolyno terasa

Koks Kaunas būtų be Laisvės alėjos?! Mažų mažiausiai - keistas. Ši vieta pergyveno daug pasikeitimų. Šiandieninis vaizdas: vienus rūstina dėl nesibaigiančių remonto darbų, netinkamai sudėtų plytelių ar grindinio raštų, kitus džiugina atsirandančia tvarka ir švara, treti sako, kad čia niekas nepasikeitė.
Man ši vieta atrodydavo magiška, kai mama dar kokių 5-6 metų mergaitę autobusu atsiveždavo į Kauną. Jeigu planai būdavo tokie, kad neužsukdavome į Laivės alėją - labai nusimindavau. Dabar, kai ištaikau progą pasivaikščioti su savo dukryte, ši vieta atrodo kiek kitaip - netgi ramesnė nei prieš gerą dvidešimtpenkmetį.
Laisvės alėja tęsiasi 1 kilometrą 600 metrų, o tada, dar vaikui, man ji atrodydavo be pradžios ir pabaigos.

Laisvės alėja Kaune

Kauno Spurginė

Jeigu lankant šiuos objektus išalkote, užsukite į legendinę Kauno Spurginę, esančią adresu Laisvės al. 84. Nesuklysiu sakydama, kad ši Spurginė yra įtraukta į lankytinų objektų sąrašą. Kai kurie šią vietą vadina Kauno simboliu. Ne veltui  Spurginės vadovė sako, kad "Pas mus laikas sustojo prieš 30 metų". Dabartinis kavinės interjero vaizdas atsirado XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kuomet buvo panaikinta savitarnos galimybė. Didžioji dalis produkcijos vis dar gaminama pagal 40 metų senumo receptus. Manau, kad šios spurgos tikrai vertos jūsų skonio testo!

Jeigu nepasitenkinsite vien legendinėmis spurgomis, papietauti galėsite užsukę į išskirtinio dizaino kavinę "Kultūra", adresu K. Donelaičio g. 16.

Kavinė "Kultūra" Kaune

Kavinė "Kultūra" Kaune

Nuraminote alkio kirminą? Tuomet, galime tęsti kelionę. Pavalgius, manau, gera mintis pasivaikščioti gamtoje. Ąžuolynas - tam puiki vieta! Tai Kauno miesto teritorija ir parkas, daugelio mėgstama poilsio vieta. Ąžuolynas miesto teritorijoje - tikrai ne dažnas reikalas, tad Kauno Ąžuolynas turi dar ir didžiausio miesto teritorijoje esančio Ąžuolyno visoje Europoje titulą. Skaičiuojama apie 770 ąžuolų! Į Ąžuolyno teritoriją įeina Parodos kalno, Vytauto parko, Dainų slėnio, Adomo Mickevičiaus slėnio, Lietuvos Zoologijos sodo, S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro, KTU, televizijos retransliacijos įrenginių teritorijos, taip pat Žaliakalnio bei Aukštųjų Šančių žalieji plotai. Bendras teritorijos plotas - 84,42 ha.
Iš Šiaurės į Pietus per parką eina pagrindinė alėja, o antraeiliai takai daugiausia vingiuoja, sudaro įvairaus dydžio žiedinius maršrutus, tinkamus pasivaikščiojimui ir poilsiui.

Ąžuolynas Kaune

Ąžuolynas Kaune

Jei jau vaikštote po Ąžuolyną, ypač drauge su vaikais, aplankykite ir Zoologijos sodą (jį rasite adresu Radvilėnų pl. 21). Žinoma, atkreipkite dėmesį į darbo valandas - jos skiriasi, priklausomai nuo to, kuriuo metų laiku lankysite šią vietą. Darbo laiką galite pamatyti čia. Žinoma, nepamirškite įsigyti bilietų.

Be Ąžuolyno teritorijos Kaunas turi gana nemažai kitų žaliųjų zonų, parkų. Dalis jų jau rekonstruoti, kituose darbai vyksta kaip tik šiuo metu, tad belieka laukti džiuginančio rezultato. Keletas mūsų pamėgtų parkų: Kalniečių, Dainavos, Neries krantinės parkas, Nemuno sala. Šiuo metu atnaujinami parkai: Draugystės (vyksta baigiamieji darbai), Santakos, Santarvės (likę baigiamieji darbai). Pastarojo atnaujinimo labai laukiame, nes tai šalimais esančio mikrorajono parkas. O štai šie, dar laukia savo eilės (numatyti atnaujinti): Aukštųjų Šančių ąžuolynas, Ąžuolyno parkas, Gričiupio, Naugardiškių, Nemuno salos, Neries krantinė.

Nesvarbu, ar labiau mėgstate šurmuliuojančias alėjas, miesto gatves, ar poilsį vaikštinėjantis gamtoje, o gal apžiūrinėti muziejus, kitas lankytinas vietas - visa tai rasite Kaune. Surašiau tik, mano nuomone, pagrindinius objektus. Jų TIKRAI yra daug daugiau. Tiesiog nesinori kilometrinio įrašo (kuris, įtariu, toks jau ir yra). Galbūt ateityje laukia antra dalis.
Nepasididžiuokite ir užsukite apsidairyti ;)

Emocinis intelektas. Svarbu? Madinga? Kaip labai vaikui tai reikalinga?

Šeši ar septyni metai atgal, kai Lietuvoje dar mažai kas kalbėjo (bent jau garsiai) apie emocinį intelektą, man, pradėjusiai dirbti su vaikais, į galvą nuolatos lindo mintys apie vaikų pojūčius, emocijas ir jausmus. Tuomet nuoširdžiai stebėjausi, kodėl ugdymo įstaigose tam skiriama tiek mažai dėmesio arba, būkime atviri, kai kuriose jų - išvis neskiriamas joks dėmesys?! Stebino tai, kad valstybinėse ugdymo įstaigose pirmenybė suteikta beverčiam popierizmui ir statistinėms, nusistovėjusioms temoms bei potemėms iš bendrų ugdymo planų, kurie atnaujinami, patikėkite manimi, tikrai rečiau nei kas metus. Jau tada pradėjo suktis mintys, kad popierizmas gali palaukti, o tai, kas vyksta čia ir dabar su vaiku ir jo emocijomis laukti negali. Pradėjau skaityti ir domėtis - atradau daug naudingos ir įdomios informacijos. Nuėjau į paskaitą apie vaikų emocinio intelekto lavinimą... ir užkibau.
Trumpai (labai trumpai!) tariant, emocinis intelektas - tai galimybė suprasti save ir kitus. Iki šiol nėra vieno bendro apibrėžimo, tačiau dauguma mokslininkų sutaria, kad emocinį intelektą sudaro tam tikri socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus. Taigi, visų pirma atpažinti savo emocijas ir norus, o tada juos valdant sėkmingai siekti savų tikslų - toks galėtų būti iš(si)keltas emocinio intelekto lavinimo ir ugdymo tikslas. 
Tėveliai dažnai mėgsta, sąmoningai ar ne, lyginti savo vaikus su kitais ir jiems iškyla klausimas, kodėl iš pirmo žvilgsnio labai panašių gebėjimų vaikų pasiekimai vis dėlto skiriasi. Ar tam gali turėti įtakos vaiko emocinis intelektas? Tikrai taip! O kaip gi tą emocinį intelektą ugdyti? Ar jis lavinamas? Jei taip, kokiais būdais ir metodais? Apie tai ir pa(si)kalbėkime šiek tiek plačiau.
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad vaiko emocinio intelekto lavinimui didžiulę įtaką ir svarbą turi pavyzdys šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Tai - pati pirmoji mažylio mokytoja. Juk būtent šeimoje nuo pirmųjų dienų kūdikis mokosi bendrauti, užmegzdami ryšį su mama ir tėčiu, vėliau mokosi pažinti ir suprasti savo bei kitų šeimos narių jausmus, emocijas, analizuoja tam tikras suaugusiųjų reakcijas į susidariusias situacijas, būdami vyresni stebi konfliktus ir, noriu tikėti, teisingus jų sprendimo būdus. Tik nereikėtų padaryti klaidos manant, kad "viską leidžiant" ir neribojant išugdysite aukštą vaiko emocinį intelektą. Priešingai! Specialistai teigia, kad norint išugdyti aukšto emocinio intelekto vaiką derėtų būti griežtesniems, nei per daug atlaidiems. Vaikų emociniam saugumui užtikrinti turi veikti aiškūs ir nuoseklūs drausmės principai, o tam būtina nustatyti taisykles ir ribas (na, žinoma, svarbu ir VISADA tų taisyklių laikytis). 
Savikontrolė - viena iš emocinio intelekto dedamųjų dalių. Kaip to mokyti vaiką šeimoje? Tiesą sakant, užtenka stebėti ir perspėti, kai vaikas ima nederamai elgtis. Taip, žinoma, ne iš karto, bet nuosekliai dirbant, pasieksime rezultato, kada vaikas pats gebės kontroliuoti savo elgesį tam tikroje situacijoje. Sakoma, kad net gėlės, su kuriomis šeimininkai bendrauja ir kalbasi, auga greičiau, o žydi dažniau, lyginant su tomis, kurios tik stovi ir yra pakeičiamos naujomis kai praranda savo žavesį. Su vaikais, sakyčiau, yra panašiai, tad neužmirškime pastebėti, įvardinti ir pasidžiaugti teigiamu elgesiu, pasiektais rezultatais ir pan. Juk net ir mums, suaugusiems, patinka, kai esame tikslingai ir racionaliai pagiriami, tiesa? Tai vaikus girkime laikydamiesi to pačio principo: neužtenka pasakyti "Šaunuolis!", nes vaikas gali likti nesupratęs, ką išvis norėjote tuo pasakyti. Reikėtų konkrečiai įvardinti, už ką ar kodėl jūs jį giriate, pavyzdžiui, "Šaunuolis! Tau pavyko pavažiuoti dviračiu pačiam, be pagalbos" arba "Labai gražiai pasielgei pasidalindamas sausainiu su draugu" ar "Tu taip sumaniai išsprendei šią užduotį!".
Dar vienas svarbus dalykas - sakyti vaikui, ko iš jo tikimasi. Žinoma, atsižvelgiant į jo amžiaus tarpsnį ir galimybes. Kai vaikas žino, ko iš jo tikisi tėvai ar kiti suaugusieji, jam lengviau tinkamai elgtis ar priimti vienokius ar kitokius sprendimus. Visai kaip ir mums. Daug lengviau planuotis darbus, kai darbdavys aiškiai pasako, ko iš mūsų tikisi.
Ugdant vaiko emocinį intelektą svarbu tai, kas svarbu tiesiog auklėjant vaikus, tai yra gebėjimas užtikrinti jiems pastovumą, ramybę ir emociškai palankią aplinką.
Emocinio intelekto nereikėtų išskirti kaip kokio aukso grynuolio ir tikrai nereikia jo užkelti ant Pjedestalo. Tai, mano nuomone, turėtų būti normali auklėjimo ir ugdymo(si) sudedamoji dalis, kuriai skiriamas adekvatus tėvų ar kitų suaugusiųjų, ugdančių vaiką, dėmesys. Tad neįkliūkite į vartotojams paspęstus spąstus ir racionaliai vertinkite siūlomas paslaugas, pavyzdžiui, emocinio intelekto lavinimo pamokėles ugdymo įstaigoje už papildomą mokestį.
Tiesa, labai svarbu paminėti ir tai, kad suaugusieji, kurie lavina vaiko emocinį intelektą, patys turėtų būti emociškai intelektualūs dėl paprastos priežasties: suaugusieji, kurie patys nerodo tikrųjų emocijų ir jausmų, pavyzdžiui, liūdesio, džiaugsmo, nusivylimo, užuojautos, atgailos, gėdos ir pan. vaikui esant šalia, atima iš jo galimybę atpažinti ir įvardinti jausmus, juos įsisąmoninti ir suvokti, kokiu metu kokie jausmai yra išgyvenami. Gera žinia tokiems užsisklendusiems ir emociškai neintelektualiems suaugusiesiems yra ta, kad emocinį intelektą ugdyti ir lavinti galime visą gyvenimą. Norite, kad jūsų vaikai turėtų aukštą emocinį intelektą? Pradėkite nuo savęs. Šiandien!
Jeigu vis dėlto norite tikslių pratimų, kaip lavinti vaiko emocinį intelektą, į pagalbą pasitelkite žaidimą. Bet kokio amžiaus vaikams patinka žaisti, na o per žaidimą galima išmokyti pačių įvairiausių dalykų, tad žaidžiant gali būti pasiekti tiek vaiko, tiek suaugusiojo tikslai, vaikui net nejaučiant, kad yra ugdomas ir kažko mokomas.

Literatūra, kuri praplės akiratį ir supratimą apie emocinį intelektą ir jo lavinimą:
Daniel Goleman "Emocinis intelektas" (2003 m.)
Daniel Goleman "Emocinis intelektas. Kodėl jis gali būti svarbesnis nei IQ" (2009 m.)
P. E. Merlevede, D. Bridouxs, R. Vandamme "7 žingsniai emocinio intelekto link" (2009 m.)
David D. Burns "Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija" (2013 m.)
Jolanta Sungailienė "Emocijų karuselė" (2016 m.)
Susan David "Emocinis lankstumas: kaip geriau suprasti savo emocijas ir išmokti jas priimti" (2018 m.)

Mamos užrašai. Pamąstymai po Mamyčių dienos

Kaip tinklaraščio apie vaikus ir jų tėvus autorė, vakar turėjau, mažų mažiausiai, Instagram'e įkelti nuotrauką, kurioje aš su dukra arba aš su savo mama, gal dar kokias už širdies griebiančias eiles pridėti ir tai ištransliuoti kaip sveikinimą visoms esamoms ir būsimoms mamoms. Nepadariau to sąmoningai. Nors ta diena - man tikrai labai brangi ir ypatinga. Gal dėl to nesinori jos įvilkti į tą banalumo patalą ir šiltai užmigdyti. Tegul gyvena! Kunkuliuoja, verda! Kaip ir kasdien, kai neminime Mamos dienos.
Esu tikras žmogus, kuris nemėgsta vynioti į vatą, mėgsta pasisakyti ir išsakyti savo nuomonę, net kai kartais, galbūt, derėtų patylėti... Tokia esu dukra, sesė, žmona, marti, draugė ir mama. Tokia esu darbuose, tokia - namuose. Nemėgstu dvilypumo ir veidmainiavimo. Žinau, kad tokio tipo žmonės tikrai ne visiems patinka. Bet aš juk nesu koks aukso grynuolis ar tviskantis deimančiukas, kurį pamatę visi puola aikčioti ir žavėtis. Tai, kad neturiu VISIEMS patikti supratau ne taip labai senai. Viskam, kas tikra, taip sakant, reikia laiko. Savo laiko.
Mano vyras irgi ne iš tų saldžiųjų, kuris neša kasdien, su progom ir be jų, gėles, saldainius ir ruošia romantiškas vakarienes. Tiesą sakant, tokiu jis net nebandė apsimesti kai dar tik pradėjome draugauti, būdami paskutinėse mokyklos klasėse. Ir gerai. Nebuvo šoko vėliau, kai nusiplauna rožinės spalvos ir pradedi, pavyzdžiui, kartu gyventi.
Kur link (šį kartą - per aplinkui, su priešistorėmis) suku? O gi link to, kad kai laukėme mūsų dukros, jau tada žinojau, kad nebus jis ir saldus tėtis. Tiesą sakant, stengiausi nesusikurti jokių iliuzijų ir nepiešiau mintyse vaizdinių. Ramiai sau kartojau: bus toks tėtis, kokiu pats norės būti. Na, o dukrai, jis bus, bet kokiu atveju, pats geriausias. Tiesiog.
Pernai, minint pirmąją Mamyčių dieną jau su kelių mėnesių dukra ant rankų, kažkodėl vyliausi ir tikėjausi kokios nors mini staigmenos, ar tiesiog gero žodžio - KO NORS! Matyt, hormonai vis dar darė savo juodus darbelius... Ir, neslėpsiu, buvo šiek tiek liūdna, kai nieko, bet to, kad važiavome sveikinti savų mamų-močiučių, nebuvo. Jaučiausi nepelnytai atsidūrusi užribyje. Šiemet, minint antrąją Mamos dieną, nuoširdžiai - nesitikėjau nieko. Nieko ir nebuvo, nes mano vyro nuomone, vaikas pasveikins tada - kada pats (su)gebės tai padaryti. Bet žinote, nebebuvo ir liūdna ar slogu. Vakar, neturėjau laiko paanalizuoti, kodėl gi pasikeitė tie mano jausmai ir vertinimas. O šiandien, po, beje, panašaus turinio pamąstymų vienoje Instagram paskyroje, perskaičiau raktinius žodžius(!): Skaudina tik mūsų susikurti lūkesčiai". Ir tai yra TOKIA tiesa!
Nesiplėtosiu ta tema, ar vyrai turėtų ar neturėtų padėti patiems mažiausiems, kol dar negeba patys to padaryti, pasveikinti mus - mamas. Labai jau daug tų vyrų ir, sakyčiau, ne taip labai besiskiriančių savo požiūriu ir elgesiu šiuo klausimu. Man tik lengvėjo, jeigu taip galima pasakyti, su kiekvienu skaitomu pasisakymu (kuriame, deja, buvo aprašomi labai panašaus požiūrio vyrai), kad maniškis - toks ne vienintelis :))) Lietuviškas bruožas prasiveržė, nieko nepadarysi.
O pabaigai noriu pasakyti, kad per šiuos metus (jeigu matuosime juos nuo pernai mamyčių dienos iki šiųmetinės) aš išmokau nekelti nei sau, nei kitiems tiek daug lūkesčių. Nuleidau kartelę įsivaizdavimui, kas yra tobula mama ir stengiuosi kasdien būti pakankamai gera mama savo dukrytei - truputį geresnė nei vakar, bet ne tokia gera, kaip galbūt galėsiu būti rytoj. Ir nuoširdžiai stengiuosi mėgautis mūsų laiku drauge.
Vakar man geriausia gėlių puokšte buvo ryte nubudus pamatyti savo dukrytės besišypsantį veidą ir užmiegotas akytes, matyti į mane ištiestas rankas, kurios nebyliai prašo būti įkeltai į tėvų lovą pasiniurkymams, bučiniams ir pasikutenimams. Tikrai! Man tai pati geriausia dienos pradžia ir kai taip nutinka (o nutinka tokie rytai, dėkui Die, 90 procentų) - kiekviena diena yra Mamos diena