Tiesiog Mamoms

Mama ir dukra

Kažkada kirbėjo mintis parašyti šia tema, bet pasidėjo apmąstymai kažkur tarp nemiegotų naktų ir primaitinimo gabaliukais. Vėliau - pasimiršo bėgime per kasdienybę paskui asmenybę, kurios liežuvis nesiverčia vadinti mažąja. Tada atėjo darželio etapas... Aną vakarą vienos pažįstamos mamos išsakytos mintys apie motinystę privertė stabtelėti ir prisiminti, o tada dar kartelį pergalvoti - “tik” mama ar “net” mama?!

Tos mintys buvo apie tai, kad jeigu susilaukusi naujagimio nieko papildomo (skamba juokingai dabar, nes tai, kad tampi mama ir tos pirmos savaitės, mėnesiai ir yra WOW!), tai esi lyg ir kažkokia nepakankama, neišsipildžiusi, gal net neveikli ar neversli. Juk dabar marios laiko - tavo! Galėtų pasakyti, turbūt, tik vyrai... Aha, tokios marios, jog būta dienų, kada norėjosi tose mariose paskęsti, o realybėje bilietui nueiti į dušą lauki grįžtančio po darbo vyro. Ir tas laikas toks išpustytas smiltimis iš delnų, rodydavosi, kai sukiesi visą dieną, o vakare negali suvokti, kur dingo dar viena diena ir mintyse (duok Die, kad nebūtų šalia tų, kurie sugeba to paklausti garsiai) klausi savęs: tai šiandien ir vėl NIEKO apčiuopiamo taip ir nunuveikiau?! Aha, aš čia truputį šaržuoju, bet tik tam, kad būtų aišku, jog visi “tik” vienareikšmiškai mamos dienose virsta “net”. Dabar, atsisukusi atgal, tai suvokiu TAIP aiškiai! O tada?! Tada aš kaip daugelis spaudžiau save maksimaliai, net bandžiau susigalvoti veiklas ar prisiminti senus užsiėmimus, idėjas ir planus, nes juk REIKIA kažką daryti!!! Nepaisant to, kad naujagimis ir yra TAS pagrindinis projektas, dėl kurio ir kuriam - viskas. 

Mama ir dukra

Visuomenė sukuria tokias klišes, stereotipus ir sutveria tokius tamprius rėmus, kad kai jų neatitinki, imi jausti lyg ir graužatį, lyg kaltės jausmą, galiausiai įklampina savinepakankamumas. Ir tada - nė krust! 

Juk žurnalų antraštės šaukia ir TV pokalbių laidų herojės pasakoja tik spindinčias pasisekimo istorijas, kaip jos būdamos motinystės atostogose nuo nulio įkūrė įmonę, įgyvendino verslo idėją, pradėjo lankyti kursus, galiausiai - pačios pradėjo konsultuoti ir tapo tikromis laimingo gyvenimo mokytojomis. Valio! Džiaugiuosi už jas visas ir kiekvieną atskirai. BET tas matymas, kad tapusi mama vos ne privalai kažko imtis be kūdikio auginimo yra, sakyčiau, iš kreivų veidrodžių karalystės... 

Man net kelis mėnesius be linksmaisiais kalneliais važinėtis verčiančių hormonų, galvą spaudė mintis “turiu kažko imtis!”. Dabar, tai atrodo absurdiška, bet žinau, kad daugelį pirmakarčių mamų aplanko panašios mintys. Taip, jūs galite! Bet tikrai nieko neprivalote! Tai, kad tampame mamomis ir besąlygiškai rūpinamės kūdikiu yra daugiau nei pakankamai. Jeigu norite ir randate paroje papildomų valandų, įgyvendinkite net ir beprotiškiausias savo idėjas. Bet tik tuomet, jeigu pačios jomis tikite ir tikrai nuoširdžiai to norite, nes būti "TIK" mama - irgi gerai.

Kažkas yra pasakęs, kad nėra tokio dalyko, kaip nedirbanti mama, o laimės - nenusipirksi, nes ji gimsta. Tai su tomis mintimis ir leiskite jus palydėti į savaitgalį :)