MES "sindromas"

Rašydama tai, apie ką dabar galvoju, rizikuoju. Žinau, kad dalis skaitančių ar sekančių tai pri(si)taikys sau, dalis tiesiog nusijuoks pažinusios draugę ar bendradarbę, o gal kaimynę, kita dalis palinksės galvomis skaitydamos, o dar kokia nors dalis sakys: "Na aš, tai jau taip niekada nesakau!", nors iš tiesų sako. Turbūt jau supratote iš antraštės apie ką aš čia?
Kai dar tik laukiamės 99 procentai būsimų mamyčių sako ir mano, kad gimus kūdikiui vis dar bus JI ir/ar JIE - su vyru ir jų kūdikis - visi kaip atskiros personos. BET dalį mamų pagimdžius ištinka MES era, kuri tęsiasi keletą pirmųjų mėnesių, ar net visus pirmus metus ir ilgiau. Ištinka tai ir sakiusias, kad to niekada nebus. Nežinau nuo ko tai priklauso, kad vienos ima ir tiesiog susitapatina su savo kūdikiu ir kalba apie save ir jį kaip apie vienį, o kitoms pavyksta išlaikyti tą savąjį AŠ net ir būnant 24 valandas per parą su kūdikiu. Būtų įdomi studija tyrimams, tiesa? Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog taip yra. Rašydama apie tai noriu tik švelniu sarkazmu palydėti vieną iš daugybės mus, mamas, ištinkančių NIEKADA.
Pačiai to kažkokiu būdu pavyko išvengti, nors jeigu sąmoningai nebūčiau tam pasipriešinusi ir savęs gaudžiusi pirmomis savaitėmis, galimai būčiau ir pati pasinėrusi į sraunius MES upės vandenis. Bendraujant su kitomis mamomis man netrukdo tas MES, bet, būsiu atvira, jis nepraslysta pro ausis. Sutikite, būna tikrai gero anekdoto vertų variantų ;) Pavyzdžiui: "Mums jau 9 mėnesiai, bet dar nevalgėme žuvies" arba "Mes turime šešis dantukus", "Mes labai mėgstame būti be sauskelnių", "Mes jau pakakojome", "Mes sveriame jau dešimt kilogramų!", "Nuo rudens mes jau lankysime darželį" ir t. t. ir pan. Kartais išgirdus norisi perklausti: tu rimtai?!
Pasikartosiu, kai su kūdikiu praleidi 24 valandas per parą ir tikrai viską darai kartu su juo arba jis daro kartu su tavimi, sunku neužmindžioti tos plonytės, vos matomos, lyg smėlyje delnu pravestos linijos, žyminčios dviejų individų asmenines zonas. Bet pasistengus - įmanoma. Žinoma, toms, kurios yra MES, įtariu, tai tikrai netrukdo. Tiesą sakant, manau, kad apie tai jos net nesusimąsto. Bet kokiu atveju, psichologai pataria, kad visai gerai, jeigu pavyksta tos menamos linijos smėlyje visiškai neištrinti.
Jau gana, kad per buitį ir rutiną dažnai pametame save. Išdaliname, išbarstome sau nieko nepasilikdamos. Tai jeigu dar ir MES banga pagaus ir nusineš gilyn - gero gali būti mažai. 

Frosch Baby produktų linija

Frosch Baby priemonės

Ne, ir šis įrašas nėra reklama. Buvau atrinkta testuoti Frosch produktus ir pasidalinti savo pastebėjimais bei tikrai nebūtinai teigiamais komentarais. O bet tačiau, taip jau yra, kad geri dalykai yra geri dalykai. Su Frosch pagalbininkais buityje mes draugaujame senokai, tad buvo smalsu išbandyti ir šią Baby liniją. Kaip jau sakiau, geri dalykai yra tiesiog geri ir galiu tik pasidžiaugti, kad pagaliau ne prabanga rinktis saugias sau ir namams priemones, tuo pačiu tausojant ir rūpinantis gamta.

Frosch skalbimo priemonė vaikų rūbeliams:

• tinka skalbti aukštoje temperatūroje (iki 95 laipsnių!);
• prieš skalbimą tinka apdoroti įsisenėjusioms dėmėms;
• į sudėtį įeinantys ramunėlių ekstraktai suteikia malonų švelnų aromatą išskalbtiems rūbams;
• hipoalerginis, patikrintas dermatologų, be dažiklių ir konservantų.

Frosch kūdikių skalbinių skalavimo priemonė:

• papildoma priemonė, suteikianti skalbiniams minkštumo ir švelnumo;
• sudėtyje natūralus migdolų aliejus, kuris tausoja ne tik audinius, bet ir jautrią vaikų odą;
• hipoalerginis, be dažiklių ir švelnių kvapų;
• džiovinant skalbinius, pavyzdžiui, gryname ore (ne džiovyklėje, nes ši su minkštikliu ar be jo skalbtus rūbus vistiek padaro minkštus ir švelnius), jaučiasi skirtumas naudojant šią priemonę ir nenaudojant - skalbiniai būna tikrai minkštesni.

Frosch ploviklis
kūdikių reikmėms

Frosch ploviklis kūdikių reikmėms:

• efektyviai šalina įvairių maisto likučių dėmes;
• hipoalerginis, be dažiklių ir kvapiųjų medžiagų;
• visiškai nuplaunamas, todėl nekenksmingas;
• dermatologų patvirtintas neutralus PH;
• sudėtyje turi provitamino B5 - drėkina odą;
• gali būti naudojamas žaislų plovimui, kreidelių dėmėms nuo baldų šalinti bei įvairių paviršių dezinfekcijai, pavyzdžiui, valgomojo stalo;
• idealus vaikų gertuvėms, stalo įrankiams plauti.

Su kokiais vidiniais demonais iš tikrųjų gyvena mamos

Instagram search

Prieš kelis vakarus viena Instagrame sekama mama savo mintimis pakedeno ir manąsias. Nustebino mus vienijantis TAS jausmas ir pagalvojau, kad kai esi pats sau vienas su savo mintimis, savais demonais, pradedi galvoti, kad tikrai esi toks vienas vienintelis nepakartojamas, o tuomet nejučia imi gūžtis, nes lyg ir nepatogu, nemalonu, ką žmonės pasakys... taip ir lieka tie demonai uždaryti narvuose ir toliau mus ėda iš vidaus vos radę tam laisvą minutę. Kalbėkimės! Garsiai ar tyliau. Tik su pačiais artimiausiais, draugais, bendradarbiais, o gal viešai. Kam kaip reikia, atsižvelgiant į demonų ūgį ir charakterio savybes. Nes tik išsilaisvinus nuo jų vėl galėsime kvėpuoti pilna krūtine, bent jau iki to laiko, kol už(si)auginsime naujus.
Gimus dukrai akis į akį susidūriau su savo demonais ir tomis charakterio ar būdo savybėmis, kuriomis paprastai žmonės nesididžiuoja. Pamačiau, ką nuovargis ir nemiegotos valandos, savaitės, mėnesiai gali padaryti su žmogumi ir jo aplinka. Suvokiau, kad esu kantri (gal net per daug) fizinio skausmo atžvilgiu, bet toli gražu ne tokia kantri psichologiniam skausmui. Suvokiau, kad nemiegotas naktis sudėjus su "viską padarysiu pati" gaunasi ne supermama, o pavargusi, suirzusi ir ant ribos balansuojanti būtybė, kuri stengiasi iš paskutiniųjų... ir taip, atiduoda VISĄ save tam mažam žmogučiui, bet nepasilieka nieko nei sau, nei vyrui, ką jau kalbėti apie kitus. Dar supratau, kad kartais esu labai nekantri, jeigu kalbame apie vaiko verksmą, kurio reikia klausytis dedant pastangas, kad šis susidraugautų ir taip pat gerai jaustųsi su tėčiu. Suvokiau esanti visiškai nepakanti aplinkinių bukumui. Kartais jausdavausi visiška bejėgė, pavyzdžiui keturiasdešimt metų darbinės patirties turinčios vaikų gydytojos kabinete, bandydama išsakyti savo pastebėjimus ir įrodyti (tikrai keista, kad augindama pirmagimį turi dar ir kažką kažkam įrodinėti!), kad nors esu jauna mama, ir tikrai žinau ne viską, bet apie savo kūdikį vis dėlto žinau šiek tiek daugiau nei svetimas žmogus, matantis jį kartą per mėnesį.  Tai kainavo ne tik laiko, bet atsiėjo ir vidinių resursų švaistymą bei balansavimą tarp mandagumo, žmogiškos pagarbos ir mamos tigrės, saugančios savo palikuonį.
Maniau dirbdama ikimokyklinėse ugdymo įstaigose įgavau šiokį tokį atsparumą zyzimui, bet paaiškėjo, kad nepakankamą. O gal savo vaiko non stop (čia aš apie tą, kur nesiliauna, kol vaikas negauna savo) zyzimas savuose namuose kitoks nei protarpiais girdimas iš kitų vaikų darželyje? Bet kokiu atveju, po kokių dešimties minučių jis mane pradeda ne juokais erzinti. Ir ne, man neįsijungia nieko negirdžiu mygtukas. Gal kas pamiršo jį man instaliuoti tapus mama?! Deja, minučių skaičiui didėjant, mano erzelio kankorėžis skleidžiasi proporcingai vis garsėjančiam zyzimui. Taip, tai žmogiška, bet, atrodytų, visai ne mamiška. Bet ar tikrai mes, mamos turime būti robotukai, kurie savus jausmus ir emocijas užrakina giliai metalo spąstuose ir tik klusniai vykdo mažiausio genties nario įgeidžius ir tenkina poreikius? Be to, kad gavome dovaną tapti mama, mes juk vis tiek liekame žmogumi...

O supratusi, kad mano perfekcionizmui namuose, kuriuose apsigyveno kūdikis, darosi ankšta, spaudžiau save iki paskutiniųjų, kol galiausiai vis dėlto trumpam pasidaviau.
Taip, tai savybės, kurias norėtųsi užtušuoti ir apsimesti, kad su manimi taip nevyksta, bet tikrovė yra kitokia. Kartais aš vis dar prisiplanuoju pati sau tiek darbų darbelių buityje, kad sustojus ties kokiu antru punktu (nu, nes gi kam šiandien pietų miegoti dvi valandas, kai galima 40 minučių) žiauriai susinervinu. Tada sau pakartoju, kad tie darbai vis tiek niekur nepabėgs ir, žinokit, palengvėja. Tokia ta kaina už tvarką, švarą ir namus, kurie, mūsų nuomone, nėra vien tik vaiko žaidimų aikštelė. Tiesą sakant, chaosas aplinkoje mane išderina. Va, ir dabar, sėdau rašyti tik tada, kai apmėčiau daiktus į jų vietas, nuvaliau stalviršį virtuvėje ir užsiplikiau puodelį mėgstamos kavos. Kiekvienam savo, taip sakant.
Šiai dienai gyvename tokiame laike, kai Instagramas, FB ir Pinterest'as yra bene labiausiai skrolinami puslapiai su gražiais vaizdeliais. Ten ne tik jaunos dienos, bet ir motinystė dažnai gerokai padailinta - vietomis net su žirafomis (TIKROMIS!) fone ar, turbūt, dažniausiai besikartojančiu kadru kai mama stovi prie palaimingai miegančio kūdikio lovelės su kavos puodeliu rankoje. Suprantama, nesinori kelti, o ir pagauti tų emocijų nespėjame, kai vaikas klykia visa gerkle, ašaroja, zyzia, mušasi, kanda tau į skaudžiausias vietas (kuriose, rodos, nėra tiek atliekamos mėsos, bet vaikai jos visada atranda!), peša plaukus, nes pyksta, neklauso, ožiuojasi ar dar kaip kitaip bando savo (tuo pačiu, žinoma, ir tėvelių) ribas. Tai taip ir gaunasi, kad dažniausiai dalinamės tais atvirukais, kuriuos pamačius nutįsta seilė: kaip mieeeeelaaa... 
Todėl, kad atstatytume balansą, nors šiokį tokį, reikia bent kartais pasikalbėti ir apie tuos tamsesnius šešėlius. Reta mama yra tokia visa pūkuota ir teigiama, kaip galima susidaryti įspūdį iš pateikiamų akimirkų. Tai tik akimirkos. Tai, sakyčiau, labai neblogai iliustruoja ir dabar sparčiai populiarėjanti mada sugretinti nuotraukas: viešas paveikslėlis vs realybė. Tikrai linksmų vaizdelių galima atrasti! Ir tai jau arčiau tikrojo gyvenimo.
Ką norėjau pasakyti? O gi tą, kad reikia kalbėtis. Kalbėjimas(is) dažnai (iš)gelbsti ne tik poros santykius, laiko tvirtus šeimos pamatus, bet ir yra vaistas nuo visų tų super teigiamų akimirkų soc. tinkluose, kai pati pasijunti kaip kokia drakonė, auginanti demonų sodelį ir besispjaudanti ugnimi.
Pabaigai, manau, visai tiktų poeto Rilkės įžvalga: "Mūsų gyvenimas teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys".

Sterilfarma UNICO produktų linija - mūsų atradimas voniai

sterilfarma UNICO 
kosmetika

Ne, šis įrašas - ne reklama. tai tiesiog nuoširdus pasidalinimas puikiais atradimais.
Apie savo meilę Italijai galėčiau kalbėti valandų valandas ir tai, kas susiję su ja, man visuomet kelia susidomėjimą. Kai pirmą kartą kartą išgirdau apie natūralią Sterilfarmos kosmetikos ir higienos prekių liniją UNICO, dar nebuvau tapusi mama, bet jau tada supratau, kad ši kosmetika - puikus būdas parodyti mažyliui savo meilę ir rūpestį. Natūralios sudedamosios medžiagos išsprendžia sausos ir jautrios odos problemas. Tiesa, pati tuomet dar nesiskundžiau itin sausa kūno oda, bet po nėštumo ji tapo pastebimai sausesnė ir jautresnė - ypač vasarą. Tad vonios fluidas (arba kitaip vonios ir dušo gelis) aliejaus pagrindu yra tai, už ką kasdien dėkoja mano oda. Juo mėgaujasi ir dukrytė nuo pat pirmųjų savo maudynių. Taip pat naudojame šampūną putas ir prausimosi putas. Sakysite - aerozolis nėra gerai? Šie produktai ypatingi tuo, kad putos išgaunamos specialiu dozatoriumi, nenaudojant dujų. Sudėtyje puikuojasi: kviečių baltymai, alyvuogių aliejus, grynas vit E, vit B5 ir vit C. Vonios ir dušo gelio sudėtyje rasite: avižų branduolių ekstrakto, ryžių sėlenų aliejaus, fosfolipidų, kurie maitina odą ir saugo ją nuo žalingų aplinkos veiksnių, o taip pat vit E, vit B5 ir vit C, kurie sudrėkinę ir nuraminę padeda odai atsinaujinti. Ką jau kalbėti apie kvapą, kuris toks neįkyrus, vos juntamas, bet toks kūūūdikio, kaip aš sakau. Dar išbandėme vonios miltelius, kurie pagaminti iš ryžių krakmolo ir avižų branduolių ekstrakto, skirti kasdienei odos higienai ir priežiūrai. O kur dar natūraliai užaugusios Viduržemio jūroje kempinės, kurios dukrai pasitarnauja vonioje maudynių metu kaip papildomi žaisliukai. Ekologiška, natūrali, visiškai saugi ir ilgaamžė - ko daugiau norėti?!
Šiuos produktus į Lietuvą atvežė Eglė (daugiau apie ją rasite čia ), pradėdama savo verslą gimtojoje šalyje. Ačiū jai už tai! ;)

P. S. oficialus šios kosmetikos platintojas - www.siciliana.lt

Kur mano puodukas?!

Kur mano puodukas?

Ilgokai galvojau, ar reikalingas toks įrašas. Esu minėjusi, kad šiek tiek erzina, kai pirmą kartą matoma mamytė pradeda klausinėti apie tavo vaiko puoduko reikalus tiesiog susitikus žaidimų aikštelėje ar prie kasos dedant prekes prekybos centre (patikėkite, taip būna!). Bet štai, visai kas kita yra dalintis gerąja patirtimi savų moterų/mamų būrelyje. Sutinku, kad internetinė auditorija nėra visai tas pats, BET kadangi sulaukiu nemažai klausimų ar prašymų patarti, pabandysiu susisteminti žinias ir pasidalinti.
Perėjimas nuo sauskelnių prie apatinių, kuriuos nešiojame visi, labai individualus reikalas. Šiuo sakiniu turbūt nieko ir nenustebinsiu, tiesiog noriu pabrėžti, kad tai, kas tiko mums - nebūtinai tiks jums, o tai, kokią taktiką taiko Onutės mama nebūtinai pasiteisins Jonukui. Prisiminkite tai, kai sakysite "Nesąmonė! Nieko čia nesigauna... nusišnekėjo". Rašydama bandysiu apjungti patirtį iš darbo ikimokyklinėse įstaigose ir pirmojo NUO IKI karto su savo pirmagime. Sutikite, būti jungiančia grandimi tarp tėvų ir darželio ir atlikti tik dalį darbo, dirbant ikimokyklinio ugdymo įstaigoje ir viską padaryti nuo A iki Ž - yra skirtumas.
Taigi, jeigu jūsų vaikas jau atšventė pirmąjį gimtadienį, galbūt pradėjo rodyti pirmuosius ženklus: leisti garsą ssss kai sysioja į sauskelnes, eiti link puoduko, bandyti nusiimti drėgnas sauskelnes, o pasodintas ant puoduko dažnai padaro vienokį ar kitokį turinį į jį - nepraleiskite šių ženklų ir neuždarykite lango, kuris po to nežinia kada vėl atsivers.

Tinkamas vaiko amžius.
Nėra vienos tikslios dienos, nuo kada vaikai atsisako sauskelnių, bet dauguma specialistų sutaria, kad galimai tam reikalui tinkamas laikas yra maždaug 18 mėnesių, kai vaikas jau gali išlaikyti šlapimą maždaug porą valandų, todėl bent jau fizine prasme gali vykti pratinimas prie puoduko. Rasite ir tokių nuomonių, kad normalu, jog mergaitės ant puoduko pratinasi 2,5 - 3 m., o berniukai 3 - 3,5 m. Kad mergaitės tam reikalui subręsta šiek tiek anksčiau nei berniukai - sutinku, bet tik ne tokiu atotrūkiu. Atleiskite, bet manau, kad tai gerokai nukelti skaičiai tėvų tingumo, nenoro, atidėliojimo naudai. Yra labai mažas procentas, kai vaikai dėl vienokių ar kitokių fiziologinių ypatumų tikrai pakankamai vėlai įgunda naudotis tualetu. Tad nenurašykime kas antro po poros dienų pabandymo ir dvidešimties suteptų kelnaičių kaip nepasiruošusio. Galbūt labiau nei vaikas tam nepasiruošę būna tėvai.
Labai ankstyvas sodinimas ant puoduko, greičiausiai, neatneš norimos naudos, t.y. 10 - 11 mėnesių kūdikis tikrai nepradės sąmoningai prašytis reikalus atlikti į puoduką, BET sodindami vaiką prieš ir po miego, prieš ir po lauko, prieš ir po maitinimo galimai suformuosite įprotį - sąlyginį refleksą. Tiesa, jeigu jau nusprendėte taip formuoti įprotį (kaip, beje, dariau ir aš su savo dukra nuo 9 mėnesių), nepradėkite labai per anksti, t.y. bent jau sulaukite to amžiaus, kai vaikas stabiliai sėdi ir laiko pusiausvyrą pats - ne anksčiau 6 mėnesių.

Nenorėkite visko iš karto.
Tai, kad vaikas padaro į puoduką, o sauskelnės lieka sausos - jau laimėjimas, kuriuo verta pasidžiaugti. Nemanykite, kad pradėsite pratinti vaiką reikalus atlikti į puoduką ir jis nuožmiai tai darys. Teko stebėti, kad dauguma vaikų išmoksta ir įpranta pasišlapinti į puoduką ir kiek ilgiau užtrunka kol pradeda į jį ir tuštintis. Nenustebkite, kad rasite garbių specialistų išreikštas mintis, kur teigiama atvirkščiai. Aš tik sakau su kokiomis situacijomis dažniau susidūriau pati.
Bet kokiu atveju, žinokite, kad taip būna (tik vienas kuris nors reikalas) ir tai yra normalu.

Nepriminkite apie puoduką kas 10 minučių.
Neišsiplėsiu, tiesiog pagalvokite, ar jums patinka, kai darbdavys kas 5-10 minučių ateina ir pasiteirauja, ar ataskaitos jau parengtos arba kai močiutė klausinėja, ar tikrai nenori pavalgyti (O kaip dabar?!) ir pan. Man - nepatinka. Nemanau, kad vaikui priminus kuo dažniau apie puoduką jis taip pat dažnai norės ir ant jo sėdės. Taip, mano manymu, greičiau atmušite norą draugauti su puoduku nei padėsite vaikui priprasti prie jo.

Nenaudokite prievartos.
Nemaniau, kad tai reikės užrašyti, bet besidomint primaitinimo klausimais ir vaiko valgymo ypatumais, supratau, kad tėvai tikrai per dažnai vis dar naudoja prievartą (tebūnie ir ne fizinę, bet psichologinę su visomis tomis "už mamytę", "už tėvelį" ir "lėktuvėlių" nesąmonėmis) savo vaiko atžvilgiu. Panašūs dalykai vyksta ir su pratinimu šlapintis ir tuštintis į puoduką. Kodėl?! Tikrai nežinau... galbūt tas nuolatinis lenktyniavimas ("Kaimyno vaikas tai jau naudojasi puoduku nuo septynių mėnesių, mūsiškiam - visi aštuoni, o draugų vaikai - išvis senai sėdi...), noras, kad vaikas čia ir dabar elgtųsi kaip pageidaujame mes, suaugusieji, valdingumas praradus sveiką protą.

Nepraraskite laiko nuovokos.
Neliepkite vaikui sėdėti ar sąmoningai patys jo nelaikykite įvairiomis pašalinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, žaidimais, dėlionėmis, dar blogiau - ekranais, kuriuose dainelės, filmukai ir kt., ilgiau nei 10 minučių. Sutikite, ir šis skaičius nėra mažas (bent jau aš pati tikrai niekada tiek laiko nepraleidžiu tualete), na, bet jį rekomenduoja specialistai - tebūnie. Šiaip, manyčiau, pakaks ir 3-5 minučių. Jeigu per tiek laiko nepavyko - ką gi, kitą kartą galbūt pasiseks labiau ir sulauksite norimų rezultatų.

Nerodykite vaikui savo nusivylimo.
Visi mes - tik žmonės. Jūsų neturėtų nuvilti, pastebimai nuliūdinti, ilgam sugadinti nuotaiką tai, kad vaikui nepavyko pasysioti į puoduką. Jis turės dar TIEK bandymų ir galimybių tam padaryti, kad tikrai neverta kaskart reaguoti kaip į didžiausią nesėkmę.

Pagirkite vaiką, kai jam pavyksta!
Jums - tai tik sysiukas ar kakutis į puoduką, o jam galimai naujas etapas ir savo kūno pažinimas bei savęs suvokimas kitu lygmeniu(!) - nepamirškite to ir garsiai įvardinkite, kad didžiuojatės, džiaugiatės, esate laimingas, kad jam TAI pavyko. Ir visai nesvarbu, kad iki tol penkis kartus tądien nepavyko. Svarbus šis - čia ir dabar momentas.

Negėdinkite.
Augant mūsų tėvams, o šiems auginant mus buvo gana įprasta dažnai gėdinti vaikus. Tikrai, manau, esate ne vienas girdėjęs legendinį "gėda pelėda" už prisysiotas kelnaites, nemandagų (suaugusiųjų akimis) elgesį prie stalo, vienokį ar kitokį poelgį kieme, vaikų darželyje ir t.t.
Sutinku, kad vaikai dar tik mokosi ir kad būtent mes jiems brėžiame tam tikras gaires, bet nuoširdžiai pagalvokite, ar tada, kai pačiam labai nesmagu ir nejauku dar norisi girdėti tą mamos ar tėčio "gėda pelėda"??? Manau, kad ne...

Nesileiskite išmušami iš vėžių.
Jeigu vaikas protestuoja ir griežtai atsisako sėsti ant puoduko (patikėkite, taip tikrai gana dažnai nutinka) - nesileiskite išmušami iš vėžių ir nepradėkite nei gėdinti, nei drausminti, nei prievarta laikyti ant puoduko. Įjunkite šaltą protą. Priimkite vaiko siunčiamus signalus ir atidėkite pratinimą 1-2 savaitėms ir pabandykite vėl. Anksčiau ar vėliau jums pavyks!

Pastovi naktipuodžio vieta.
Mano asmeninė nuomonė ta, kad naktipuodžio vieta - tualeto kambaryje, ten pat, kur reikalus atliekame ir mes, suaugusieji. Nepritariu, ne tik dėl estetikos, takto ir pan. dalykų, puoduko laikymui viduryje kambario arba visada šalia vaiko ir todėl, kad taip jam galimai susiformuos įspūdis, kad tualetas yra visada šalia ir negebės sulaikyti sysiuko net 20-30 sekundžių, kol pasieks tualetą. Be to, tai pakankamai intymu. Mes juk neatliekame reikalų viduryje kambario ir dar žiūrint pavyzdžiui į svečius užklydusiai močiutei ar draugams, tai kodėl vaikas turėtų gerai ir laisvai jaustis atlikdamas reikalus viduryje kambario pastatytame puode?!

Šlapinimasis ir tuštinimasis nėra žaidimas.
Tiesiog. Net jeigu ir daugelio dalykų vaikus mokome būtent per žaidimą, šio ritualo nereikėtų paversti žaidimu, kaip ir naktipuodžio nederėtų paversti žaislu (kai labai linksma ir smagu tėčiui su juo ant galvos ir pan.).
Nelabai pritariu ir tam, kai šalia puoduko būna įrengta tikra žaidimų oazė: dėlionės, lego kaladėlės, įvairūs konstruktoriai, net pirštukinės vaidybinės lėlės... ko tik tėvai neprigalvoja, kad mažieji kuo ilgiau ir komfortiškiau leistų laiką tualete. Koks viso to tikslas, mielieji? Dar kartą sakau - ilgiau nėra lygu produktyviau. Išteisinu tik knygeles, o dar geriau, jeigu jos tikslingos, t.y. atitinkamo turinio, pavyzdžiui, "Mažoji princesė. Kur mano puodukas?" (aut. Tony Ross) arba "Princesės Paulės puodukas" su garsiniu mygtuku - paspaudus pasigirsta džiūgavimas.

Visur kartu su puoduku.
Jeigu jau pradėjote atsakingai ir rimtai šį naują etapą teks apsišarvuoti ne tik kantrybe vaiko atžvilgiu, bet ir neburbėti, kai teks į ilgesnę kelionę automobiliu ar į svečius drauge pasiimti ir puoduką. Taip jau yra, kad pradžioje, kol vaikas įgunda naudotis puoduku ir kol negali palaukti, t.y. sulaikyti šlapimo ilgiau kaip keletą minučių, teks paisyti vaiko patogumo. Kuo viską nuosekliau ir darniau vykdysite, tuo galimai greitesnis ir labiau džiuginantis rezultatas laukia.
Tiesa, aš asmeniškai neakcentuoju dukrai, kad "Štai - TAVO puodukas", neaiškinu, kad dabar VISUR vežiosimės TAVO puoduką ir pan. Tiesiog mes jį paimame ir vežamės ten, kur reikalingas. Turime automobilyje kelionės metu, bet jeigu yra galimybė, tarkim, užsukti į tvarkingą viešąjį tualetą - pasinaudojame ta galimybe. Ar nebijau mikrobų, bacilų ir visų kitų velnių? Ne daugiau nei pati naudodamasi viešuoju tualetu. Yra priemonių, kurios gelbsti ir sumažina rizikas, pavyzdžiui, stengtis kuo mažiau liestis prie paviršių, dezinfekavimo priemonėmis nuvalyti klozeto dangtį, po visko gerai nusiplauti rankas su muilu ir dar jau išėjus iš tualeto bent jau nusivalyti drėgna servetėle arba dezinfekavimo skysčiu rankas, nes ne veltui sakoma, kad durų rankenos (ne tik tualetuose) - viena nešvariausių vietų apskritai. Nepaisant šių pavojų, manau, kad vaikui tai naudinga ir reikalinga patirtis. Taip neprisirišama tik prie puoduko. Mūsų pusantrų metukų kruopa jau sugebėdavo atlikti reikalus į bet kurį klozetą, įskaitant svečiuose. Taip tikrai lengviau tėvams, nes neištinka panika, kai vaikas sako "sysia", o tu pradedi tankiau kvėpuoti ir galvoti, ką dabar daryti?!

Apie tą "kitą mandagumą" ARBA vidinius pokyčius ir kelionę į save

Iki tol, kol tapau mama, visiems visur ir beveik visada būdavau gera, mandagi, paklusni, o pasakyti NE atrodė, kaip koks didžiausias gyvenimo iššūkis. Tiesa, tokia būdavau su aplinkiniais, o saviems tekdavo atlaikyti mano iškrovas, nes visiems ir visada geras būti tiesiog negali. Juk būna dienų, kai ne ta koja išlipi iš lovos ar kas nors žiauriai sunervina, o gal viena po kitos sekančios mažos dienos nesėkmės (nulūžęs nagas, prairusios pėdkelnės, žinoma, pačiu netinkamiausiu momentu, pasibaigęs rašiklis, ne ta puse nukritusi duonos riekė, iš rankų iškritusios ir ant virtuvės grindų išsitaškiusios uogos... sąrašas ne baigtinis) įvaro į kampą. Psichologai turi net tam tikrų terminų apibūdinti tam, kas vyksta, kai tarkim vaikas visą dieną save tramdęs ir slopinęs, bandęs būti geras ir paslankus aplinkiniams, įpuola į mamos ar tėčio glėbį, o peržengęs namų slenkstį skelia tokį šou, kad maža nepasirodys. Taip, panašios iškrovos vyksta ir mums, suaugusiems. Tik mes tai ignoruojame. Taip darydami, manome, kad visa tai liausis. Suvokiau tai senai, bet nenumaniau, kaip keisti situaciją. Sakysite, kas čia blogo?! Mandagus, malonus žmogus juk visada arčiau už tą, kuris rėžia į akis tai, ką galvoja ir per dieną pasako keliasdešimt NE. Aplinkiniams - taip, bet vargu ar tai leidžia ramiai gyventi ir gerai jaustis tam visada mandagiam... Pastebėjau, kad tas neva mokėjimas laiku ir vietoje patylėti, nedalinti neigiamų atsakymų siejamas būtent su mandagumu. Bet juk gali išlikti mandagus: prie stalo, bendraujant, mezgant naujas pažintis ir tuo pačiu metu leisti sau būti savimi.

Nežinau, kas tiksliai, apsivertė viduje gimus dukrai, bet atsirado NE (na, dažnai vis dar, tas mandagus - ačiū, bet ne :) ), paaštrėjo sakymas to, ką galvoju ir deja, deja, toli gražu nesu visiems geras, patogus variantas. Kodėl? Dar negaliu atsakyti tiksliai, bet kapstausi ir pradedu manyti, kad tai gali būti susiję ne vien tik su nuolatiniu miego trūkumu (vis dėlto, naktimis vėl miegoti pradėjau tik š.m. gegužę), jo stygiaus įtakojamu susierzinimu ir pan. Keisčiausia, kad bendraujant su dukra, atėjus tam susierzinimo momentui, skaičiuoju iki belenkiek mintyse, giliai kvėpuoju, padarau minutės pertraukėlę, jeigu to reikia, o su suaugusiais - kita kalba. Su jais bendraujant nebesurankioju mandagumo trupinių ir nebegaliu tiesiog šypsodamasi sakyti “nieko tokio”. Ir tai, tiesą sakant, man atrodo, net ne mandagumo stygius, o suvokimas, kad tie suaugę, sveiko proto žmonės, turėtų ir patys elgtis atitinkamai, neprovokuodami tokių situacijų. O kas dėl NE, tai turbūt gerai tas, kad po vaiko priežiūros atostogų keisiu darbo vietą, ko pasėkoje, žmonės manęs nepažinos ir duok Die neklijuos tam tikrų etikečių, bent jau anksčiau laiko. Jiems neteks stebėtis, kaip “anksčiau Eglė sutiko su tuo ir anuo, o dabar, matai - ne!”. Manykim, kad nuo to visiems bus tik lengviau.

Aplinkiniai, ypač darbdaviai, mano nuomone, per daug greitai pradeda naudotis tokiu žmogaus mandagumu ir tada prasideda: nesibaigiantis “padaryk tą ir aną”, dokumentų nešimas ant darbo stalo, nes “juk tu gali?!”, asmeninio laiko vogimas ir t.t. Sakykite, ar darbdavys, o gal taip besielgiantys kolegos, yra mandagūs ir geri jums? Man atsakymo nereikia. Tebūnie retorika.

Kartais prireikia labai daug metų, kad išmoktum sakyti NE, kartais užtenka kokių nors sukrečiančią situacijų, o kartais pakanka tiesiog šalto dušo ar tapti mama (kaip nutiko man), kad praregėtum ir įgautum drąsos keisti dalykus, kurie iki šiol buvo tapę norma.

Aš buvau (na gerai gerai, dar šiek tiek ir esu) pakankamai naivi, patogi kitiems ir tai, deja, nedaro manęs laiminga. Suvokti tai ir pradėti keisti(s) - jau yra gerai! Juk ne veltui sakoma, kad pačios ilgiausios ir daugiausiai pastangų pareikalaujančios kelionės vyksta tiesiog čia - į save. Nei vienas įveiktas tūkstantis kilometrų Afrikoje ar atšiauriausiuose kraštuose neatpirks tų kelių milimetrų kelionėje į save, kai surandi, išgliaudai ir svarbiausia - paleidi, kad galėtum gyventi taikoje su savimi ir supančiu pasauliu. Be proto mėgstu keliones, tarp jų - ir tas, į save... O jūs, keliaujate?