Su kokiais vidiniais demonais iš tikrųjų gyvena mamos

Instagram search

Prieš kelis vakarus viena Instagrame sekama mama savo mintimis pakedeno ir manąsias. Nustebino mus vienijantis TAS jausmas ir pagalvojau, kad kai esi pats sau vienas su savo mintimis, savais demonais, pradedi galvoti, kad tikrai esi toks vienas vienintelis nepakartojamas, o tuomet nejučia imi gūžtis, nes lyg ir nepatogu, nemalonu, ką žmonės pasakys... taip ir lieka tie demonai uždaryti narvuose ir toliau mus ėda iš vidaus vos radę tam laisvą minutę. Kalbėkimės! Garsiai ar tyliau. Tik su pačiais artimiausiais, draugais, bendradarbiais, o gal viešai. Kam kaip reikia, atsižvelgiant į demonų ūgį ir charakterio savybes. Nes tik išsilaisvinus nuo jų vėl galėsime kvėpuoti pilna krūtine, bent jau iki to laiko, kol už(si)auginsime naujus.
Gimus dukrai akis į akį susidūriau su savo demonais ir tomis charakterio ar būdo savybėmis, kuriomis paprastai žmonės nesididžiuoja. Pamačiau, ką nuovargis ir nemiegotos valandos, savaitės, mėnesiai gali padaryti su žmogumi ir jo aplinka. Suvokiau, kad esu kantri (gal net per daug) fizinio skausmo atžvilgiu, bet toli gražu ne tokia kantri psichologiniam skausmui. Suvokiau, kad nemiegotas naktis sudėjus su "viską padarysiu pati" gaunasi ne supermama, o pavargusi, suirzusi ir ant ribos balansuojanti būtybė, kuri stengiasi iš paskutiniųjų... ir taip, atiduoda VISĄ save tam mažam žmogučiui, bet nepasilieka nieko nei sau, nei vyrui, ką jau kalbėti apie kitus. Dar supratau, kad kartais esu labai nekantri, jeigu kalbame apie vaiko verksmą, kurio reikia klausytis dedant pastangas, kad šis susidraugautų ir taip pat gerai jaustųsi su tėčiu. Suvokiau esanti visiškai nepakanti aplinkinių bukumui. Kartais jausdavausi visiška bejėgė, pavyzdžiui keturiasdešimt metų darbinės patirties turinčios vaikų gydytojos kabinete, bandydama išsakyti savo pastebėjimus ir įrodyti (tikrai keista, kad augindama pirmagimį turi dar ir kažką kažkam įrodinėti!), kad nors esu jauna mama, ir tikrai žinau ne viską, bet apie savo kūdikį vis dėlto žinau šiek tiek daugiau nei svetimas žmogus, matantis jį kartą per mėnesį.  Tai kainavo ne tik laiko, bet atsiėjo ir vidinių resursų švaistymą bei balansavimą tarp mandagumo, žmogiškos pagarbos ir mamos tigrės, saugančios savo palikuonį.
Maniau dirbdama ikimokyklinėse ugdymo įstaigose įgavau šiokį tokį atsparumą zyzimui, bet paaiškėjo, kad nepakankamą. O gal savo vaiko non stop (čia aš apie tą, kur nesiliauna, kol vaikas negauna savo) zyzimas savuose namuose kitoks nei protarpiais girdimas iš kitų vaikų darželyje? Bet kokiu atveju, po kokių dešimties minučių jis mane pradeda ne juokais erzinti. Ir ne, man neįsijungia nieko negirdžiu mygtukas. Gal kas pamiršo jį man instaliuoti tapus mama?! Deja, minučių skaičiui didėjant, mano erzelio kankorėžis skleidžiasi proporcingai vis garsėjančiam zyzimui. Taip, tai žmogiška, bet, atrodytų, visai ne mamiška. Bet ar tikrai mes, mamos turime būti robotukai, kurie savus jausmus ir emocijas užrakina giliai metalo spąstuose ir tik klusniai vykdo mažiausio genties nario įgeidžius ir tenkina poreikius? Be to, kad gavome dovaną tapti mama, mes juk vis tiek liekame žmogumi...

O supratusi, kad mano perfekcionizmui namuose, kuriuose apsigyveno kūdikis, darosi ankšta, spaudžiau save iki paskutiniųjų, kol galiausiai vis dėlto trumpam pasidaviau.
Taip, tai savybės, kurias norėtųsi užtušuoti ir apsimesti, kad su manimi taip nevyksta, bet tikrovė yra kitokia. Kartais aš vis dar prisiplanuoju pati sau tiek darbų darbelių buityje, kad sustojus ties kokiu antru punktu (nu, nes gi kam šiandien pietų miegoti dvi valandas, kai galima 40 minučių) žiauriai susinervinu. Tada sau pakartoju, kad tie darbai vis tiek niekur nepabėgs ir, žinokit, palengvėja. Tokia ta kaina už tvarką, švarą ir namus, kurie, mūsų nuomone, nėra vien tik vaiko žaidimų aikštelė. Tiesą sakant, chaosas aplinkoje mane išderina. Va, ir dabar, sėdau rašyti tik tada, kai apmėčiau daiktus į jų vietas, nuvaliau stalviršį virtuvėje ir užsiplikiau puodelį mėgstamos kavos. Kiekvienam savo, taip sakant.
Šiai dienai gyvename tokiame laike, kai Instagramas, FB ir Pinterest'as yra bene labiausiai skrolinami puslapiai su gražiais vaizdeliais. Ten ne tik jaunos dienos, bet ir motinystė dažnai gerokai padailinta - vietomis net su žirafomis (TIKROMIS!) fone ar, turbūt, dažniausiai besikartojančiu kadru kai mama stovi prie palaimingai miegančio kūdikio lovelės su kavos puodeliu rankoje. Suprantama, nesinori kelti, o ir pagauti tų emocijų nespėjame, kai vaikas klykia visa gerkle, ašaroja, zyzia, mušasi, kanda tau į skaudžiausias vietas (kuriose, rodos, nėra tiek atliekamos mėsos, bet vaikai jos visada atranda!), peša plaukus, nes pyksta, neklauso, ožiuojasi ar dar kaip kitaip bando savo (tuo pačiu, žinoma, ir tėvelių) ribas. Tai taip ir gaunasi, kad dažniausiai dalinamės tais atvirukais, kuriuos pamačius nutįsta seilė: kaip mieeeeelaaa... 
Todėl, kad atstatytume balansą, nors šiokį tokį, reikia bent kartais pasikalbėti ir apie tuos tamsesnius šešėlius. Reta mama yra tokia visa pūkuota ir teigiama, kaip galima susidaryti įspūdį iš pateikiamų akimirkų. Tai tik akimirkos. Tai, sakyčiau, labai neblogai iliustruoja ir dabar sparčiai populiarėjanti mada sugretinti nuotraukas: viešas paveikslėlis vs realybė. Tikrai linksmų vaizdelių galima atrasti! Ir tai jau arčiau tikrojo gyvenimo.
Ką norėjau pasakyti? O gi tą, kad reikia kalbėtis. Kalbėjimas(is) dažnai (iš)gelbsti ne tik poros santykius, laiko tvirtus šeimos pamatus, bet ir yra vaistas nuo visų tų super teigiamų akimirkų soc. tinkluose, kai pati pasijunti kaip kokia drakonė, auginanti demonų sodelį ir besispjaudanti ugnimi.
Pabaigai, manau, visai tiktų poeto Rilkės įžvalga: "Mūsų gyvenimas teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys".