Patys brangiausi mūsų rankinukai

nuotr. A. Ufartas

Kai laukiesi visi aplinkui tik ir kalba, kaip čia bus, kai gims vaikelis. Vieni net ir neprašomi žarsto patarimus, kaip reikės mažylį prižiūrėti, maitinti, kiti perša savo nuomonę geriausių sauskelnių klausimais, treti vis neatlyždami kartoja "dabar, tai dabar, bet kai gims...". Pati stengiausi atsiriboti nuo negatyvių emocinių vampyrų (atleiskite, bet kitaip tokio plauko žmonių nepavadinsi) ir kliautis savo kūno siunčiamais signalais, nuojauta ir intuicija - kitaip tariant, tiesiog įsiklausiau į save ir man siunčiamas žinutes. Iki dabar laikantis tokios taktikos viskas klojasi kuo puikiausiai.
Na, o kai vaikelis gimsta, po visų sveikinimų ir fanfarų pradeda atsigirsti visokie "Tu jo(s) tiek nenešiok - pripras" arba "Tai ji(s) visada prie tavęs taip ir prilipęs?", "Rankinukas". Mane asmeniškai labiausiai šios frazės erzindavo, kai išgirsdavau jas iš žmonių, kuriuos matau pirmą kartą arba kurie pirmą kartą mato mūsų vaiką. Juk būna ne ta diena, arba tiesiog artumo poreikis, o gal ir nesaugumas, matant nepažįstamus veidus - daugybė galimų variantų, kodėl vaikas tuo momentu nori būti įsikibęs į mamą. O galbūt tų priežasčių ar galimų variantų visai net nereikia ieškoti - tiesiog, kūdikis ir mama, kaip žinia, ilgą laiką yra vienis.

mama ir vaikas

Ką apie rankinukų madas mano specialistai? Šie kone vienareikšmiškai sutaria, kad kūdikiui geriausia būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis. Kūdikiai, kurie ilgam paliekami žaisti patys sau vieni, paguldomi į vežimėlius, kėdutėse ar ant lavinamųjų kilimėlių praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą mėnesį, kai kūdikis pradeda labai domėtis aplinka ir pasauliu, jį būtina nešioti, teigia specialistai. Kūdikis negali nei priprasti, nei išlepti. Juk tai artumas, meilė, dėmesys. Ar įmanoma šiais dalykais išlepinti vaiką?! Šis etapas, kai kūdikis saugiausiai jaučiasi ant rankų, patikėkite, netrunka amžinai. Priešingai - etapas trumpas, nes kai kūdikis pradeda daugiau judėti - ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės tiek būti ant rankų. Anot specialistų, vaikelis būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškime, kad kūdikiui šis pasaulis dar nepažintas, viskas labai nauja ir svetima.
Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiai yra gyvybiškai svarbu. Tie kūdikiai, kurie buvo išmyluoti, išbučiuoti, išnešioti, vėliau - 8-10 mėn., lengviau atsiskiria nuo mamos, nes labiau pasitiki pasauliu, negu tie, kurie pirmaisiais mėnesiais buvo ignoruojami neva dėl to, kad gali išlepti. Juk kūdikiai pirmaisiais mėnesiai verkia ne dėl to, kad norėtų mus paerzinti ar išmušti iš vėžių, o dėl to, kad patys nemoka nusiraminti, susitvarkyti su atsiradusiais dirgikliais. Naujagimiui pirmieji įspūdžiai yra patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to ir neprisimename, bet visi turime prenatalinę patirtį.
Nereikėtų pamiršti, kad ką įdėsime į tą mažą žmogeliuką, tą jis ir turės per gyvenimą. Jie, kaip ir mes visi, turi ne tik fiziologinių, bet ir emocinių poreikių, kuriuos derėtų pastebėti ir tinkamai į juos reaguoti. Kūdikiui, kuris tik guli lovytėje ar vežimėlyje pasaulis gali pasirodyti labai neįdomus, net nykus ir vienišas. Kūdikius reikia nuolat imti ant rankų, nes fizinis kontaktas, prisilietimai yra būtini, lygiai taip pat, kaip ir pašnekesiai su jais.
Dar vienas labai svarbus aspektas yra iš tikrųjų būti su vaiku. Juk kai vežiojame miegantį lauke ir plepame telefonu su drauge, ar gaminame valgyti atokiai virtuvėje, o gal esame įlindę į kompiuterį su savo vaiku nebūname, nežiūrime jam į akis, nelaikome ant rankų ir pan. Deja, būti su kūdikiu vienoje patalpoje neužtenka, nes esant kartu, bet atskirai nekuriamas artimas santykis.
Kūdikis, kuris patyrė daug fizinio kontakto - buvo daug nešiotas, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris viso šito stokojo. Tad, tai dar vienas rimtas argumentas visoms bobutėms, kurios kaip sugedusi plokštelė suka "rankinukas"... Saugiai prieraišūs vaikai, tai tokie vaikai, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu.
Kol kūdikis dar labai mažas jam svarbesnis fizinis kontaktas, nei žodžiai, t. y. būti paimtam ant rankų reiškia "esu saugus" ir tai stipriau nei šimtą kartų pakartotas "myliu tave". Nesinori nuvertinti ir žodžių galios, bet šiuo atveju, kūniškas kontaktas yra stipresnis stimulas kūdikiui.
Kai vaikas paūgėja, bet, kaip visi žinome, vistiek prašosi pas tėvus ant rankų, galime išgirsti "Tu jau didelis, mamytė nepakelia/nepaneša" ir t.t. Ar tikrai tie vaikai, kurie prašosi ant rankų jau yra tokie dideli?! Ar tikrai verta svetimiems, o kartais ir artimos aplinkos žmonėms jį gėdyti, neva tai jis prašo kažko negražaus, gėdingo? Tai labai klaidinga nuomonė ir elgesys. Specialistai pataria ne tik patiems tėvams nevartoti tokių ar panašių frazių, bet ir tinkamai sureaguoti jeigu žmogus iš šono leidžia sau tokį komentarą.
Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, kurie kūdikystėje nepatyrė artimo kontakto su tėvais, paauglystėje anksčiau pradeda lytinį gyvenimą - ir ne todėl, kad reikėtų sekso, tiesiog ieško emocinio artumo, kurio negavo iš savo tėvų. Juk esame sutikę tokių žmonių, apie kuriuos sakoma "jiems nesiseka meilėje", tiesa? Tai greičiausiai atėję iš kūdikystės, kai neužteko tėvų meilės ir šilumos, kai buvo auginami atšiauriai ir pan. Tada suaugę tokie vaikai vis bando megzti naujus santykius, su mintimi, kad "gal šitas mylės, gal anas, gal trečias...", taip bandydami užpildyti meilės spragą, kurios negavo iš tėvų.
Ar dar liko bent kruopelytė nuogąstavimų, kad nešiojamas ir myluojamas jūsų kūdikis pripras ir taps rankinuku iki suaugs ir susiras žmoną/vyrą? Tikiuosi ne.

Vaiko mityba ligos atveju

Jau kalbėjome apie tai kiek kartų ir kaip sirgti yra normalu. Tačiau, kai vaikas serga ar negaluoja, iškyla dar vienas svarbus klausimas - kaip vaiką tinkamai maitinti šiuo laikotarpiu? Žinoma, sveikai maitinti(s), t. y. valgyti sveiką, visavertį, subalansuotą maistą reikia kasdien, o ne tik ligos atveju, tad jeigu taip ir darote - problemų nekils (arba iškils žymiai mažiau). Vis dėlto, jeigu sunegalavus vaikui kyla šie ar panašūs klausimai, paieškokime atsakymų į juos.
Viena didžiausių klaidų, kurias daro tėvai, tai noras įsiūlyti vaikui maisto bet kokia kaina. Neretai griebiamasi ir gudrybių, pavyzdžiui, "suvalgyk bent desertą", kuris greičiausiai bus kaloringas ir sunkiai virškinamas. Tėvai taip elgiasi, žinoma, ne iš blogos valio. Jiems atrodo, kad kuo daugiau ir sočiau pamaitins vaiką, tuo greičiau šis pasveiks, deja... Tiesa ta, kad sergančiam vaikui maisto reikia mažiau nei įprastai, be to, energijos reikia skirti kovai su virusais ir bakterijomis, o ne maistui virškinti, tad prievartinis maisto kišimas nieko gero neduos. Daug svarbiau, kad jis gautų pakankamai skysčių, nes maži vaikai labai greitai jų netenka. Jeigu kūdikis dar žindomas, reikėtų kuo dažniau pasiūlyti jam krūtį, nes pienas šiuo atveju - ir maistas, ir vaistas.
Galimas ir toks atvejis, jog vaikas  nejaučia, kad nori valgyti, nes sutrikęs jo apetitas, o būti tuščiu skrandžiu yra negerai, nes virškinimo trakto sultys nuolat gaminasi, tad jos turėtų gauti ir ŠIEK TIEK darbo, t. y. ką virškinti. Todėl negaluojančiam vaikui reikėtų neįkyriai pasiūlyti po mažai, bet dažniau lengvo, turinčio mažiau kalorijų maisto.
Dar reikėtų atkreipti dėmesį į negalavimą ar susirgimą ir šių sukeliamus konkrečius nepatogumus, pavyzdžiui, gerklės skausmas, užsikimšusi nosis ir pan., nes kai skauda gerklę, juk nesinori nieko kieto ir sprangaus. Sergant viršutinių kvėpavimo takų susirgimais labai svarbus vitaminas A, nes padeda lengviau atsinaujinti kvėpavimo takų epiteliui. Maisto produktai, kuriuose yra šio vitamino: kiaušinio trynys, morkos, saldžioji paprika, žuvų taukai, sviestas, menkės kepenėlės, pienas, grietinėlė, fermentinis sūris, erškėtuogės. Tačiau papildomai duoti vit A nerekomenduojama, nes jis yra tirpus riebaluose, tad labai lengva perdozuoti.
Peršalimo ligų atveju reikėtų į racioną įtraukti daug daržovių, šviežių ir troškintų. Taip pat pasiūlyti vaisių - vienų ar paruošti vaisių salotas su natūraliu jogurtu. Duokite gerti kuo daugiau šiltų gėrimų, bet nepamirškite - geriau po mažiau nei pilnas puodelis vienu ypu.
Keletas bendrų patarimų iš specialistų lūpų:

• mažos porcijos ir jokių "suvalgyk viską, kas lėkštėje";
• užtikrinti būtiną išgeriamų skysčių kiekį;
• apetitui sužadinti galima pasiūlyti kefyro arba šiek tiek natūralių vaisių sulčių;
• ligos metu išsiderinusiai žarnyno mikroflorai atstatyti tinka kefyras, pasukos, natūralus jogurtas;
• jeigu šeimos gydytojas skyrė antibiotikų, kartu su jais patariama vartoti ir gerųjų bakterijų preparatus;
• visada galite pasitarti ir pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju ar pediatru, kaip tinkamai vaikus maitinti ligos atveju pataria jie.

Eterinių aliejų mišinių receptai

Jeigu praleidote - straipsnis apie eterinius aliejus - jų naudą ir panaudojimo būdus.

Kadangi pirmasis straipsnis sulaukė didžiulio jūsų susidomėjimo (ačiū jums!!! Gera dalintis!) ir klausimų - kas su kuo, kaip maišyti ir pan., tai pasidalinsiu savo pačios atradimais ir jau patikrintais bei išbandytais, žinoma, sąmoningų mamų eterinių aliejų mišinių receptais, kuriuos galite pabandyti pasigaminti pačios.

Mano atradimai garinimui namuose (kiekiai į 250ml vandens):
2-3 lašeliai spindulinio eukalipto + 4 lašeliai aitriųjų apelsinų eterinio aliejaus
2 lašeliai kėnio arba pušies + 4 lašeliai saldžiojo apelsino eterinio aliejaus

Keli lašai arbatmedžio eterinio aliejaus į vandenį, kuriuo plaunate grindis daro stebuklus! Taip pat išbandžiau šį eterinį aliejų (2 lašeliai ant servetėlės) valant langų rėmus, ant kurių atsirado pelėsis (naujos statybos sandarių namų problema). Ne tik nuvalo, dezinfekuoja, bet garuodamas dar ir kvepia. Tikėkimės, pelėsiui šis eterinis aliejus taip nepatiks ir jis daugiau nepasirodys(!).
Jogailės saldžiam miegeliui - keli lašeliai ant migduko, kuris miega drauge lovytėje.

Sąmoningų mamų sukurti ir patikrinti receptai.
Išbandytas ir pagelbėjęs ne tik vaikui, bet ir mamai aliejų mišinys "Baubukas". Sudėtis: saldžiųjų migdolų aliejus + pražangialapių mirtenių/arbatmedžio eterinis aliejus.
Naudojimas esant slogai: tepti nosies gleivinę pirštu arba suvilgytu vatos pagaliuku kas 2 val.
Naudojimas esant kosuliui: prieš miegelį įtrinti vaiko krūtinę ir nugarytę šiuo aliejų mišiniu ir aprengti medvilninę pižamą.
Naudojamo ir mėgstamo aliejų mišinio "Dantukų fėja" sudėtis: saldžiųjų migdolų aliejus + germaniškųjų ramunėlių eterinis aliejus.
Naudojimas: nedideliu kiekiu aliejų mišinio masažuoti vaiko skruostus, kaklą, ausis, paausius ir smakrą. Naudoti kas 2 val. Geriausiai įsigeria, kai oda drėgna.
Dar vieno mūsų draugo eterinių aliejų mišinio "Neįveikiamas skydas" sudėtis: vynuogių kauliukų aliejus + vitaminas E + stageriana eukaliptas + rozalina + mirta + čiobrelis + citrinų eterinis aliejus. Naudojimas: įtrinti visą kūną ar krūtinę, nugarą ir pėdas po maudynių duše ar vonioje. Rekomenduojama daryti procedūras vakare, prieš miegą.

antibakterinis oro gaiviklis
"Šalin ligos!"

Jeigu neturite eterinių aliejų garinimo lempos, tuomet galite įsigyti arba patys pasigaminti antibakterinį oro gaiviklį "Šalin ligos!". Tai dar vienas puikus ir mūsų šeimos mėgstamas Sąmoningų mamų sukurtas produktas. Sudėtis, jeigu gaminsite patys: distiliuotas vanduo + tikrųjų citrinžolių + pražangialapių mirtenių/arbatmedžio + spindulinių eukaliptų eteriniai aliejai. Naudojimas: šiuo oro gaivikliu purkšti patalpų orą. Rekomenduojama 5-7 papurškimai standartinio dydžio patalpose. Prieš naudojimą sukratykite buteliuką

P. S. Nors straipsnyje minimas konkretus prekinis ženklas - tai ne reklama. Tik mūsų šeimos atsiliepimai ir nuomonė apie išbandytus produktus.

Eteriniai aliejai - nauda ir panaudojimo būdai

grynas eterinių aliejų mišinys
žiemos jaukumas

Aromaterapija - natūralus gydymo metodas. Pastebėjus pirmuosius negalavimo požymius arba dar geriau - užbėgus įvykiams už akių ir naudojant imunitetui suaktyvinti, eteriniai aliejai gali tapti tikrais jūsų šeimos draugais ir pagalbininkais. Eteriniai aliejai auginant vaikus gali tapti tikru išsigelbėjimu ne tik susidūrus su peršalimo negalavimais, bet ir pilvuko diegliams palengvinti, taip pat dantų dygimo nemaloniems pojūčiams sušvelninti ir pan.

gryni eteriniai aliejai
citrinžolė rozmarinas arbatmedis
frankincense bosvelijų

Renkantis eterinius aliejus turėtumėte atsižvelgti ne tik į kainą, bet ir į kokybę(!). Pirkti sertifikuotą, ekologišką, natūralų produktą - tai visada geresnis pasirinkimas nei pigi neaiški dėžutė su dar neaiškesniu turiniu iš bobutės turguje. Aromaterapijos specialistai teigia, kad kokybišką eterinį aliejų galima atpažinti pagal kvapą, bet tam, žinoma, reikia patirties ir įgūdžių. Patys svarbiausi dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį įsigyjant eterinius aliejus: tamsaus stiklo buteliukas; lotyniškas pavadinimas; skirtinga kaina, priklausomai nuo išgavimo būdo ir augalo išeigos; jeigu tai aliejų mišinys - turi būti parašyta sudėtis. Reikia atkreipti dėmesį, kad būtų grynas eterinis aliejus, nes tik tada jis turės terapines savybes. Be jų tai bus tik kvapas. Dar vienas paprastas būdas patikrinti, ar eterinis aliejus kokybiškas - užlašinti lašą ant servetėlės. Išgaravus eteriniam aliejui, ant servetėlės neturi likti riebumo, nes eteriniame aliejuje iš tiesų aliejaus nėra.

aliejų mišinys Baubukas
aliejų mišinys Dantukų fėja

Eterinių aliejų pasirinkimas didelis, bet tikrai nebūtina prisipirkti keliasdešimt buteliukų. Pradžiai pakaks kelių, laikomų pagrindiniais - tai eukaliptas, arbatmedis, citrina, rozmarinas, pušys.
Trumpai apžvelgsiu, kuo naudingi šie eteriniai aliejai patiems mažiausiems.

• Eukaliptų (spindulinių) aliejus - pasižymi antibakterinėmis, antivirusinėmis, priešuždegiminėmis, atsikosėjimą lengvinančiomis savybėmis. Idealus preparatas peršalimo ligų prevencijai ir puiki pagalbinė priemonė jau sergant viršutinių kvėpavimo takų ligomis.
• Arbatmedis - stiprus antibakterinis, antivirusinis, priešgrybelinis ir imuninę sistemą stimuliuojantis aliejus. Naudojamas peršalimo ligų profilaktikai, užterštos, pažeistos odos priežiūrai, odos virusinių ligų simptomų mažinimui. Tinka kūdikiams nuo 6 mėn.
• Žalioji citrina - turi antivirusinių ir antibakterinių savybių, tad puikiai tinka garinti patalpose siaučiant peršalimo ligoms.
• Citrina - puikus antiseptikas. Ypač naudingas sergant gripu, angina, peršalimo ligomis.Garinamas valo patalpų orą ir padeda apsisaugoti nuo oro lašiniu būdu plintančių infekcijų.
• Rozmarinas - stiprus antiseptikas. Labai tinkamas garinti epidemijų laikotarpiu, valo orą ir saugo nuo oro lašiniu būdu plintančių infekcijų.
• Pušys - ramina ir nuteikia poilsiui. Naudingas sergantiems kvėpavimo takų ligomis: bronchitu, laringitu, gripu. Tai stiprus antiseptikas, lengvina kvėpavimą, apvalo nosį, bronchus, plaučius. Mažina uždegiminius procesus.

eterinių aliejų mišinys
neįveikiamas skydas

Išsiaiškinus eterinių aliejų naudingąsias savybes, keletas jų panaudojimo būdų: masažai, įtrynimai, inhaliacijos, šalti ir šilti kompresai, garinimas patalpose (naudojant eterinių aliejų garintuvą/lempą), namų valymas ir dezinfekcija (įlašinant kelis lašus į vandenį, pavyzdžiui, plaunant grindis).
Suaugusieji eterinių aliejų naudą gali pajusti naudodami juos aromatinėms vonioms , meditacijoms, pirtyse, grožio procedūroms.
Naudojant eterinius aliejus ir jų mišinius derėtų nepamiršti vienos svarbios taisyklės - po trijų savaičių naudojimo, rekomenduojama padaryti savaitės pertrauką arba pakeisti kitu aliejumi ar aliejų mišiniu.

Kiek kartų ir kaip sirgti yra normalu?

Gydytojai otorinolaringologai teigia, kad iki 2-3 metų amžiaus sirgti vadinamosiomis peršalimo ligomis iki 8-10 kartų per metus yra normalu. O darželinukai, dideliam tėvų siaubui, gali sirgti net iki 24 kartų! Tai yra beveik kartas per mėnesį. Jei neprasideda bakterinės komplikacijos: sinusitai, ausies uždegimai, per daug gąsdintis tikrai nereikia. Vyresnių vaikų imunitetas subręsta, dėl to jie ūmiomis kvėpavimo takų infekcijomis serga daug rečiau, suaugusieji tokiomis ligomis serga maždaug 2-3 kartus per metus. Anot specialistų, nosis, gerklė ir ausys yra vientisa sistema, todėl atskirai kalbėti apie vieną jų būtų neteisinga.
Dažniausios priežastys, kodėl mažieji taip dažnai serga: nebrandus imunitetas (todėl imuninis atsakas - perpus silpnesnis, lyginant su suaugusiųjų) ir kitokia anatomija, dažni kontaktai su infekcija, pasyvus rūkymas, netinkamai vartojami antibiotikai ir kt. Vaikų kvėpavimo takai siauresni ir trumpesni, stipresnė jų gleivinės kraujotaka, todėl gleivinė greičiau ir labiau paburksta. Pasak specialistų, viršutinių kvėpavimo takų limfoidinė sistema - tonzilės, adenoidai, limfmazgiai veikia kaip vietiniai filtrai, juose formuojasi imuninio atsako medžiagos, kaupiasi ląstelės, todėl šie organai vaikystėje aktyviai dirbdami didėja, kol subręsta visas imunitetas. Kai taip nutinka, šie organai pradeda nykti. Ir adenoidai, ir tonzilės laikui bėgant mažėja, nes jų apsauginė funkcija pasidaro kaip ir nebereikalinga.
Visi mikrobai, sukeliantys įvairius uždegimus - ausų, gerklės, nosies gyvena aplink mus ir puola, kai susilpnėja arba dar nėra tinkamai susiformavęs imunitetas. Virusų yra šimtai, vieni linkę pulti mažesnius vaikus, kiti - didesnius, vieni sukelia tik slogą, kiti įsitaiso giliau. Vertėtų įsiminti tai, kad nuo virusų apsisaugoti patiems ir apsaugoti savo vaikus - neįmanoma, nebent gyventume sterilioje aplinkoje. Be bakterijų mes taip pat negalime gyventi. Tai, kas priklauso nuo mūsų, tai vaikams įdiegti teisingi higienos įgūdžiai, organizmo grūdinimas, kūdikio žindymas.
Dažnai apsilankius pas gydytoją šis, negalėdamas užtikrinti tinkamo tolimesnio uždegimo ar infekcijos stebėjimo, paskuba išrašyti antibiotikus. Per greitai ar netikslingai paskirti vaistai gali sukelti priešingą efektą - dažnesnį sergamumą, nes be reikalo geriami antibiotikai sukelia disbakteriozę, taip sutrikdydami gerųjų ir blogųjų bakterijų pusiausvyrą organizme. O juk būtent mikrobiota veikia daugelį organizmo funkcijų - ypač imunitetą.
Taigi, stebuklingo vaisto nuo viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, kuri trunka 7-10 dienų - nėra, nes tada liga laikoma virusine. Organizmas dažnai pats pajėgus nugalėti virusą!
Vaistai ar kiti preparatai - tik požymiams lengvinti, teigia gydytoja otorinolaringologė J. Byčkova. Geriausias vaistas - pakankamai vartoti skysčių.
Kosulys nėra liga, tai apsauginis mechanizmas, kuris padeda išvalyti pagausėjusį sekretą. Kai kosulys draskantis, varginantis, sukeliantis vėmimą, skiriama vaistų jam palengvinti. Jei vargina tirštas nosies sekretas, rekomenduojama plauti nosį jūros vandeniu. Nuo gerklės skausmų skiriama purškiamųjų vaistų arba pastilių, kuriose yra skausmą malšinančių ir antiseptinių medžiagų. Visos šios priemonės yra požymiams lengvinti, o patį virusą turi nugalėti organizmas ir jo imuninė sistema.
Kalbant apie "liaudiškas priemones", tai jos gali būti efektyvios jeigu virusą pavyks pagauti pirmomis valandomis. Protingai naudojamos liaudiškos priemonės gali padėti ir nepadaryti žalos. Tik reikėtų prieš juos naudojant labiau pasidomėti, pavyzdžiui, ausų ar gerklės kompresai su alkoholiu gali įsigerti per odą ir apsvaiginti vaiką.
Bet kokiu atveju, nereikėtų pamiršti, kad gydo pats procesas, dėmesys, mamos ir vaiko ryšys, jos paglostymai, švelnumas - visa tai tik į gerą ligoniukui.
Linkiu nesirgti, o jei jau taip nutiko, kad sutikote kokius nors piktesnius virusus ar bakterijas - pavyks greitai pasveikti ir džiaugtis žiemos malonumais.

Straipsnis parašytas remiantis žurnalu "Tavo vaikas" 

Knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalga |3 dalis| Nevalgymo problema

Carlos Gonzalez
Mano vaikas nieko nevalgo

Jeigu praleidote pirmąją dalį - įžangą ir antrąją dalį - apie valgymo funkcijas ir augimo grafikus.

Mano galva, labai žmogiškai ir jautriai, o tuo pačiu ir profesionaliai skamba gydytojo C. Gonzalez'o žodžiai, kad "neįmanoma duoti tikslių moksliškai pagrįstų nurodymų, kaip maitinti kūdikius ir mažus vaikus".
Knygos autorius pabrėžia, kad "kaip ir daugeliui dalykų, taip ir konfliktams, kurie kyla dėl vaikų maitinimo, kur kas lengviau užkirsti kelią, nei paskui juos spręsti" (C. Gonzalez, p. 124). Pediatras labai aiškiai įvardina, ką reikėtų daryti norint išvengti maitinimo problemų: 
Neverskite savo vaiko valgyti.
Niekada neverskite jo valgyti - jokiomis priemonėmis, jokiomis aplinkybėmis, dėl jokių priežasčių.
Anot gydytojo, norint užbėgti tam tikriems įvykiams už akių ir išvengti bėdų, mes turime iš pat pradžių pasitikėti kūdikiu - nuo pat pirmos akimirkos, kai jis gimsta(!). "Jis žino, ar yra alkanas. Laikrodis to nežino" (C. Gonzalez, p. 125).

Keletas svarbių dalykų, kurių nereikėtų priimti besąlygiškai, bet jie gali padėti išvengti maitinimo konflikto:

1. Niekada neverskite vaiko valgyti.
2. Pirmus šešis mėnesius maitinkite tik krūtimi (neduokite jokio kūdikiams skirto maisto, sulčių, vandens, arbatėlių ir kt.).
3. Nuo šešių mėnesių pradėkite (be jokios prievartos) siūlyti kitokio maisto, bet visada - tik po žindymo. Krūtimi nemaitinamiems vaikams per dieną būtina pasiūlyti bent 500 ml pieno mišinio.
4. Iš pradžių nesiūlykite vienu metu daug skirtingų maisto produktų ir pradėkite nuo nedidelio kiekio.
5. Su glitimo turinčiais produktais (kviečiais, avižomis, miežiais ar rugiais) būkite atsargūs.
6. Gerai nuvarvinkite kūdikiams ruošiamą maistą, kad jis negautų vien vandens.
7. Neskubėkite siūlyti labai alergizuojančio maisto (ypač karvės pieno produktų, kiaušinių, žuvų, sojų, žemės riešutų ir kitokio maisto, kuriam galbūt yra alergiški kiti šeimos nariai).
8. Į maistą neberkite nei cukraus, nei druskos.
9. Žindykite dvejus metus arba ilgiau. (C. Gonzalez, p. 146-147)

"Siūlyti" reiškia: jeigu vaikas nori valgyti, jis valgo, o jeigu nenori - nevalgo. Daugybė vaikų iki aštuonių mėnesių, kartais ir ilgiau nenori daugiau nieko, tik krūties" (C. Gonzalez, p. 147).

Gydytojas C. Gonzalez'as išvardina (knygoje apžvelgia plačiau) su kietu maistu susijusius mitus:

• Vaikiškas maistelis maistingesnis nei grynas pienas.
• Prieš miegą gerai pavalgęs kieto maisto vaikas išmiegos visą naktį.
• Vyresniems nei šešių mėnesių kūdikiams reikia duoti specialiai tokio amžiaus vaikams skirto pieno mišinio.
• Nevalgydamas mėsos vaikas negaus pakankamai baltymų.

Knygoje "Mano vaikas nieko nevalgo" rasite daug motinų rašytų laiškų. Juos skaitant dar ir dar kartą tenka įsitikinti, kad iš specialisto išgirstas žodis gali sukelti daug chaoso galvoje. C. Gonzalez'as sako, kad "Sveikatos specialistai iš savo kalbos turėtų išbraukti tokias frazes: "vos atitinka grafiką", "per lėtai priauga svorio" ir "nepakankamai priauga svorio" (C. Gonzalez, p. 180).
"Galima manyti, kad, kalbant apie vaiko sveikatą, vienintelis svarbus rodiklis yra svoris. Juk iš tiesų svarbiausia tai, ką pasakoja motina. <...> Antras dalykas pagal svarbą - gydytojo apžiūra: jis nustato fizinę kūdikio būklę ir raidą. Mažiausiai svarbus yra svoris, retai kada pasakantis mums ką nors nauja: jeigu vaikas badauja arba yra nutukęs, tai matyti. Vienintelė svėrimo nauda: turime atskaitos tašką, kuris vaikui rimtai susirgus, leistų įvertinti, kiek tiksliai svorio neteko" (C. Gonzalez, p. 182).

Knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalga |2 dalis|

Jeigu prašokote - įžanga, kodėl C. Gonzalez knyga "Mano vaikas nieko nevalgo" pateko į mano rankas .

Mane labai pozityviai nuteikė dar anotacijoje išreikšta gydytojo C. Gonzalez'o mintis, kad kiekvienas vaikas nuo pirmųjų dienų žino, kiek maisto jam reikia. Daugelis tėvų mano, kad jų vaikai valgo per mažai, bet tai tik su(si)kurtas mitas, kurį įtakoja aplinka ir pačių tėvų abejonės. Visada maniau, kad žinojimas/domėjimasis - šviesa. Jūs kartu į tą šviesą? ;)

Carlos Gonzalez
Mano vaikas nieko nevalgo

Kai augini pirmagimį ir daug laiko praleidi namuose, gali atrodyti, kad tik tavo vieno vaikas nevalgo, tik tavo vieno vaikas nemiega, tik tavo vaikas vis dar keliasi naktimis ir dar daugybė "tik tavo vaikas...". Žinoma, bendravimas su panašaus likimo personomis, t. y. kitomis mamomis šiek tiek padeda susivokti, kad vis dėlto ne tavo vieno vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, bet visada atsiranda tokių, kurių vaikas gink Die nepanašus į daugumą ir kuo puikiausiai valgo, ir jau senai senai išmiega visą naktį ir pan. Silpnesnių nervų mamas čia ištinka "tai gal aš nepakankamai gera mama?" sindromas - visai be reikalo. Daktaras C. Gonzalez'as remdamasis tikimybių teorija sako, kad " <...> pasaulyje tikrai esama vaikų, kurie valgo mažiau už jūsiškį". Jau ramiau, tiesa?
Knygos autorius išskiria tris pagrindines valgymo funkcijas: išgyventi; augti arba priaugti svorio; judėti, dirbti ir žaisti. "Mažų vaikų skrandukai maži. Jiems reikia koncentruoto maisto, kurio kaloringumas didelis, o tūris mažas", teigia gydytojas. "100 g motinos pieno yra 70 kcal. Palyginkime: 100 g virtų ryžių turi 126 kcal, virtų avinžirnių - 150 kcal, vištienos - 186 kcal, bananų - 91 kcal, o 100 g obuolių - tik 52 kcal, apelsinų - 45 kcal, virtų morkų - 27 kcal, virtų kopūstų - 15 kcal, virtų špinatų - 20 kcal, šparaginių pupelių - 15 kcal, salotų - 17 kcal." (C. Gonzalez, p.33). Skaičiai kalba patys už save. Dabar, manau, jau turėsite ką atsakyti tiems, kurie nuvertindami motinos pieną siūlys "sočiau" pamaitinti kūdikį.
Man asmeniškai akibrokštas buvo tai, kad daugelis liaunasi valgyti sulaukę metų, nes to pirmojo gimtadienio lauki su mintimi "na, gal dabar jau pradės daugiau valgyti"... Metai nėra tiksliai apibrėžtas laikas. Vieni kūdikiai gali liautis valgę devynių mėnesių, kiti sulaukę pusantrų ar dvejų metukų. Gydytojo teigimu šitaip viskas pasikeičia dėl sulėtėjusio augimo tempo. "Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikiai auga greičiau nei bet kada (išskyrus gimdoje praleistą laiką). Antraisiais metais augimas jau gerokai lėtesnis: tik maždaug 9 cm ir 2 kg. Kadangi vaikas vis daugiau juda, padidėja judėti reikalingos energijos poreikis, be to, padidėja poreikis energijos, kurios reikia išgyventi, nes vaikas yra didesnis.Bet augti reikalingos energijos poreikis sumažėja labai ryškiai, taigi vaikui apskritai energijos reikia tiek pat arba mažiau nei anksčiau" (C. Gonzalez, p. 35). Ar jus tai išgąsdino? Mane nuramino, nes suvokiau, kaip funkcionuoja organizmas ir, kad vaikas naudodamasis savireguliacijos mechanizmais, tikrai nenumirs dėl mažiau suvalgomo maisto kiekio. Ar tai laikina? Pasak gydytojo "daugelis vaikų tarp penkerių ir septynerių metų tikrai pradeda valgyti daugiau, nes patys darosi didesni. Tačiau toks menkas pokytis paprastai neatitinka šeimos lūkesčių" (C. Gonzalez, p. 35). Nevertėtų pamiršti to, kad esama žmonių, kurie visą gyvenimą yra nevalgūs.
Skyrius apie tuos, kurie "vos patenka į grafiką" - mums!!! Sutikite, kad aplink mus tikrai labai daug skirtingo kūno sudėjimo žmonių - nuo smulkutės vos 50 sveriančios draugės, iki solidaus dėdės, sveriančio 105 kg. Niekas juk jų nesveria kas mėnesį ir nebando patalpinti ant kokio nors grafiko linijos, tiesa? Tai kodėl gi taip jaudinamės dėl savo vaikų užimamos vietos augimo grafikuose?
Išanalizavęs vienos mamos laišką ir konkretų jos dukros atvejį gydytojas C. Gonzalez'as padarė išvadą, kad egzistuoja dvi pagrindinės problemos: "pirma - bendra augimo grafikų interpretacija, antra - krūtimi maitinamų vaikų augimo tempai". Prisiminkite tai! Jeigu laiku būčiau perskaičiusi šį knygos skyrių, būčiau turėjusi galimybę plačiau padiskutuoti su mūsų šeimos gydytoja apie augimo kreives, o ne vien tik kaltai linkčioti galva.

P. S. trečiojoje knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalgos dalyje - kaip išvengti nevalgymo problemos.

Knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalga |1 dalis| Įžanga, kodėl ši knyga atsirado mano rankose

Mūsų mažylė sveika, aktyvi, judri, ankstyvos fizinės raidos, atrodytų, ko daugiau gali norėti?! Mes tikrai tuo džiaugiamės, bet Jogailės gydytoja, kai apsilankydavome mėnesinio svėrimosi ir matavimosi procedūroms, ne visada, oj ne visada, džiaugiasi svarstyklės parodymais... kas mus, jaunus tėvus, šiek tiek išmuša iš vėžių. O kur dar apklausa ką, kada ir kokiais kiekiais suvalgo. O valgo ji tikrai po ne daug ir, žinoma, iš lėkštės dingsta pirmiausiai tai, kas patinka, t. y. daržovės, vaisiai, uogos, grūdinės kultūros, pieno produktai, na ir paskiausiai paragaujama (arba ne) žuvis ar mėsa. Su žuvimi santykiai dar šiek tiek geresni, bet su mėsa... Smagu dėlioti gabaliukus iš vienos lėkštės kertelės į kitą, dar pavaišinti šunį arba pasiūlyti paragauti mamai - tik tiek.
Pirmus tris mėnesius mažoji svorio priaugo tikrai nemažai, vertinant visus kitus rodiklius irgi neatrodė, kad ko nors trūktų, tad ramiai žindžiau ir auginau pirmagimę. Deja, šeimos gydytoja neprisidėdavo prie to ramybės jausmo, po svėrimo pažymėjusi taškelį augimo diagramoje ir parodžiusi man: "Matote? Ant pačios žemiausios linijos - gerokai mažiau nei vidurkis" - lyg visi turėtume išnešioti ir pagimdyti, o vėliau ir auginti tuos statistinius vidurkius. Kaltai palinksėdavau galva - matau. O ką daryti? Ji valgo tiek, kiek nori ir tai, kas jai priimtina. Anksti atsisakė tyrių ir nuo aštunto mėnesio (su 0 dantų) kuo puikiausiai pati valgė gabaliukais. Taip, valgant gabaliukais sunkiau suskaičiuoti, kiek mililitrų ar gramų suvalgė, priešingai nei į sugraduotą talpą supiltą tyrę. Ar tai blogai? Mano galva - ne. Man, kaip mamai, svarbu paisyti vaiko sotumo/alkio jausmo, nes šventai tikiu, kad jie gimsta tobuli visomis prasmėmis! Ir jų valgymo įpročiai švelniai, vos vos padedant suaugusiųjų formuojasi kuo puikiausiai, kol nenusprendžiame sugadinti tos gamtos darnos, kišdami dar šaukštelį arba visokiais lėktuvėliais ir kitais būdais skraidindami maistą tiesiai į burną be teisės pasakyti NE.
Tai ką gi turėčiau daryti, klausdavau daktarės, ar sumaitinta manų košė prieš naktį bus tai, ko mes siekiame? Plius keli šimtai gramų po mėnesio sveriantis gydytojo kabinete, galbūt, ar papildytos geležies, kalcio ar kitų mikroelementų atsargos - tikrai ne. O man svarbu ne maisto kiekybė, o kokybė. Stodavo tyla. Ne, gydytoja, ačiū Die nesiūlė maitinti manais, kaip kokio penimo paršiuko (atleiskite, tinkamesnio apibūdinimo nelabai rasčiau), nes tikrai būčiau pamojavusi jai ir ieškojusi kitos pediatrės. Bet ir nepasakydavo, ką jos nuomone galėtume daryti ar kaip maitinti(s). Tik laikas nuo laiko paskirdavo atlikti vienokius ar kitokius tyrimus, įsitikinti, kad organai funkcionuoja gerai - taip kaip ir turėtų, ar gliukozės kiekis kraujyje tinkamas, ar turi reikiamas feritino atsargas ir pan. Tyrimai būna pakankamai geri. Jokių papildomų priemonių ar preparatų vartoti niekada nereikėjo.
Tiesa, nuo gimimo turėjo laaabai didelį vit D perteklių, kuris galimai pristabdė ir svorio augimą. Apie vit D - kita tema, kurią, manau, irgi aptarsime vėliau, nes kalbama tik apie jo trūkumą, bet nutylima, kad perteklius taip pat, o gal net ir labiau, žalingas.
Mamos intuicija sakė (beje, kaip ir tada dėl vit D pertekliau), kad viskas čia yra gerai. Anksti pradėjęs judėti - vartytis, ropoti ir vaikščioti kūdikis, rodos, negalėtų sverti tiek, kiek žymi taškiukai, padėti ant pačios viršutinės augimo diagramos linijos, kas reiškia - maksimumą. Nenoriu pasakyti, kad su tiek ar net daugiau sveriančiais vaikais yra kažkas negerai sveikatos ar/ir raidos prasme, tačiau tikrai manau, kad daug greičiau šliaužti, ropoti, atsistoti ir eiti pradeda tie, kurių kūno svoris mažesnis.
Bet mamos nebūtų mamos, jeigu jų nuolatos negraužtų koks kirminas. Mane vis dar kartas nuo karto pakutendavo tas mitybos kirmėliukas, tada vėl ieškodavau informacijos, bandydavau racionaliai vertinti VISKĄ, ką per dieną suvalgo (ir užkandžių metu) dukra ir atsakyti vėl ir vėl sau: ar tikrai tas mano vaikas NIEKO nevalgo?!

Carlos Gonzalez
Mano vaikas nieko nevalgo

Tada prisiminiau kažkur girdėtą frazę ir kitų giriamą pediatro parašytą knygą "Mano vaikas nieko nevalgo". Įsigijau. Ačiū D, ar kažkam kitam, už sukurtas elektronines parduotuves ir knygynus! Paėmusi šią knygą į rankas ir pervertusi pirmus įrašus nesupratau tiek vieno, kodėl aš jos neįsigijau anksčiau?! Gerokai anksčiau... Nes su kiekvienu knygos puslapiu darėsi ramiau ir aiškiau, kas kada ir kodėl vyksta mūsų vaikų organizme ir kodėl tam tikrus etapus reikėtų tiesiog išlaukti. Skaitydama linkčiojau galva ir stebėjausi, kad daug kas, atrodo, tiesiog "apie mus" parašyta. Aj, ir dar mintyse padėkojau savo mamiškai intuicijai, kad neleido paslysti - pasitikėjau ir vis dar pasitikiu vaiku.

P. S. 2 ir 3 dalyse - daktaro Carlos'o Gonzalez'o knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" išsami apžvalga.