Mūsų mažylė sveika, aktyvi, judri, ankstyvos fizinės raidos, atrodytų, ko daugiau gali norėti?! Mes tikrai tuo džiaugiamės, bet Jogailės gydytoja, kai apsilankydavome mėnesinio svėrimosi ir matavimosi procedūroms, ne visada, oj ne visada, džiaugiasi svarstyklės parodymais... kas mus, jaunus tėvus, šiek tiek išmuša iš vėžių. O kur dar apklausa ką, kada ir kokiais kiekiais suvalgo. O valgo ji tikrai po ne daug ir, žinoma, iš lėkštės dingsta pirmiausiai tai, kas patinka, t. y. daržovės, vaisiai, uogos, grūdinės kultūros, pieno produktai, na ir paskiausiai paragaujama (arba ne) žuvis ar mėsa. Su žuvimi santykiai dar šiek tiek geresni, bet su mėsa... Smagu dėlioti gabaliukus iš vienos lėkštės kertelės į kitą, dar pavaišinti šunį arba pasiūlyti paragauti mamai - tik tiek.
Pirmus tris mėnesius mažoji svorio priaugo tikrai nemažai, vertinant visus kitus rodiklius irgi neatrodė, kad ko nors trūktų, tad ramiai žindžiau ir auginau pirmagimę. Deja, šeimos gydytoja neprisidėdavo prie to ramybės jausmo, po svėrimo pažymėjusi taškelį augimo diagramoje ir parodžiusi man: "Matote? Ant pačios žemiausios linijos - gerokai mažiau nei vidurkis" - lyg visi turėtume išnešioti ir pagimdyti, o vėliau ir auginti tuos statistinius vidurkius. Kaltai palinksėdavau galva - matau. O ką daryti? Ji valgo tiek, kiek nori ir tai, kas jai priimtina. Anksti atsisakė tyrių ir nuo aštunto mėnesio (su 0 dantų) kuo puikiausiai pati valgė gabaliukais. Taip, valgant gabaliukais sunkiau suskaičiuoti, kiek mililitrų ar gramų suvalgė, priešingai nei į sugraduotą talpą supiltą tyrę. Ar tai blogai? Mano galva - ne. Man, kaip mamai, svarbu paisyti vaiko sotumo/alkio jausmo, nes šventai tikiu, kad jie gimsta tobuli visomis prasmėmis! Ir jų valgymo įpročiai švelniai, vos vos padedant suaugusiųjų formuojasi kuo puikiausiai, kol nenusprendžiame sugadinti tos gamtos darnos, kišdami dar šaukštelį arba visokiais lėktuvėliais ir kitais būdais skraidindami maistą tiesiai į burną be teisės pasakyti NE.
Tai ką gi turėčiau daryti, klausdavau daktarės, ar sumaitinta manų košė prieš naktį bus tai, ko mes siekiame? Plius keli šimtai gramų po mėnesio sveriantis gydytojo kabinete, galbūt, ar papildytos geležies, kalcio ar kitų mikroelementų atsargos - tikrai ne. O man svarbu ne maisto kiekybė, o kokybė. Stodavo tyla. Ne, gydytoja, ačiū Die nesiūlė maitinti manais, kaip kokio penimo paršiuko (atleiskite, tinkamesnio apibūdinimo nelabai rasčiau), nes tikrai būčiau pamojavusi jai ir ieškojusi kitos pediatrės. Bet ir nepasakydavo, ką jos nuomone galėtume daryti ar kaip maitinti(s). Tik laikas nuo laiko paskirdavo atlikti vienokius ar kitokius tyrimus, įsitikinti, kad organai funkcionuoja gerai - taip kaip ir turėtų, ar gliukozės kiekis kraujyje tinkamas, ar turi reikiamas feritino atsargas ir pan. Tyrimai būna pakankamai geri. Jokių papildomų priemonių ar preparatų vartoti niekada nereikėjo.
Tiesa, nuo gimimo turėjo laaabai didelį vit D perteklių, kuris galimai pristabdė ir svorio augimą. Apie vit D - kita tema, kurią, manau, irgi aptarsime vėliau, nes kalbama tik apie jo trūkumą, bet nutylima, kad perteklius taip pat, o gal net ir labiau, žalingas.
Mamos intuicija sakė (beje, kaip ir tada dėl vit D pertekliau), kad viskas čia yra gerai. Anksti pradėjęs judėti - vartytis, ropoti ir vaikščioti kūdikis, rodos, negalėtų sverti tiek, kiek žymi taškiukai, padėti ant pačios viršutinės augimo diagramos linijos, kas reiškia - maksimumą. Nenoriu pasakyti, kad su tiek ar net daugiau sveriančiais vaikais yra kažkas negerai sveikatos ar/ir raidos prasme, tačiau tikrai manau, kad daug greičiau šliaužti, ropoti, atsistoti ir eiti pradeda tie, kurių kūno svoris mažesnis.
Bet mamos nebūtų mamos, jeigu jų nuolatos negraužtų koks kirminas. Mane vis dar kartas nuo karto pakutendavo tas mitybos kirmėliukas, tada vėl ieškodavau informacijos, bandydavau racionaliai vertinti VISKĄ, ką per dieną suvalgo (ir užkandžių metu) dukra ir atsakyti vėl ir vėl sau: ar tikrai tas mano vaikas NIEKO nevalgo?!
Tada prisiminiau kažkur girdėtą frazę ir kitų giriamą pediatro parašytą knygą "Mano vaikas nieko nevalgo". Įsigijau. Ačiū D, ar kažkam kitam, už sukurtas elektronines parduotuves ir knygynus! Paėmusi šią knygą į rankas ir pervertusi pirmus įrašus nesupratau tiek vieno, kodėl aš jos neįsigijau anksčiau?! Gerokai anksčiau... Nes su kiekvienu knygos puslapiu darėsi ramiau ir aiškiau, kas kada ir kodėl vyksta mūsų vaikų organizme ir kodėl tam tikrus etapus reikėtų tiesiog išlaukti. Skaitydama linkčiojau galva ir stebėjausi, kad daug kas, atrodo, tiesiog "apie mus" parašyta. Aj, ir dar mintyse padėkojau savo mamiškai intuicijai, kad neleido paslysti - pasitikėjau ir vis dar pasitikiu vaiku.
P. S. 2 ir 3 dalyse - daktaro Carlos'o Gonzalez'o knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" išsami apžvalga.
Pirmus tris mėnesius mažoji svorio priaugo tikrai nemažai, vertinant visus kitus rodiklius irgi neatrodė, kad ko nors trūktų, tad ramiai žindžiau ir auginau pirmagimę. Deja, šeimos gydytoja neprisidėdavo prie to ramybės jausmo, po svėrimo pažymėjusi taškelį augimo diagramoje ir parodžiusi man: "Matote? Ant pačios žemiausios linijos - gerokai mažiau nei vidurkis" - lyg visi turėtume išnešioti ir pagimdyti, o vėliau ir auginti tuos statistinius vidurkius. Kaltai palinksėdavau galva - matau. O ką daryti? Ji valgo tiek, kiek nori ir tai, kas jai priimtina. Anksti atsisakė tyrių ir nuo aštunto mėnesio (su 0 dantų) kuo puikiausiai pati valgė gabaliukais. Taip, valgant gabaliukais sunkiau suskaičiuoti, kiek mililitrų ar gramų suvalgė, priešingai nei į sugraduotą talpą supiltą tyrę. Ar tai blogai? Mano galva - ne. Man, kaip mamai, svarbu paisyti vaiko sotumo/alkio jausmo, nes šventai tikiu, kad jie gimsta tobuli visomis prasmėmis! Ir jų valgymo įpročiai švelniai, vos vos padedant suaugusiųjų formuojasi kuo puikiausiai, kol nenusprendžiame sugadinti tos gamtos darnos, kišdami dar šaukštelį arba visokiais lėktuvėliais ir kitais būdais skraidindami maistą tiesiai į burną be teisės pasakyti NE.
Tai ką gi turėčiau daryti, klausdavau daktarės, ar sumaitinta manų košė prieš naktį bus tai, ko mes siekiame? Plius keli šimtai gramų po mėnesio sveriantis gydytojo kabinete, galbūt, ar papildytos geležies, kalcio ar kitų mikroelementų atsargos - tikrai ne. O man svarbu ne maisto kiekybė, o kokybė. Stodavo tyla. Ne, gydytoja, ačiū Die nesiūlė maitinti manais, kaip kokio penimo paršiuko (atleiskite, tinkamesnio apibūdinimo nelabai rasčiau), nes tikrai būčiau pamojavusi jai ir ieškojusi kitos pediatrės. Bet ir nepasakydavo, ką jos nuomone galėtume daryti ar kaip maitinti(s). Tik laikas nuo laiko paskirdavo atlikti vienokius ar kitokius tyrimus, įsitikinti, kad organai funkcionuoja gerai - taip kaip ir turėtų, ar gliukozės kiekis kraujyje tinkamas, ar turi reikiamas feritino atsargas ir pan. Tyrimai būna pakankamai geri. Jokių papildomų priemonių ar preparatų vartoti niekada nereikėjo.
Tiesa, nuo gimimo turėjo laaabai didelį vit D perteklių, kuris galimai pristabdė ir svorio augimą. Apie vit D - kita tema, kurią, manau, irgi aptarsime vėliau, nes kalbama tik apie jo trūkumą, bet nutylima, kad perteklius taip pat, o gal net ir labiau, žalingas.
Mamos intuicija sakė (beje, kaip ir tada dėl vit D pertekliau), kad viskas čia yra gerai. Anksti pradėjęs judėti - vartytis, ropoti ir vaikščioti kūdikis, rodos, negalėtų sverti tiek, kiek žymi taškiukai, padėti ant pačios viršutinės augimo diagramos linijos, kas reiškia - maksimumą. Nenoriu pasakyti, kad su tiek ar net daugiau sveriančiais vaikais yra kažkas negerai sveikatos ar/ir raidos prasme, tačiau tikrai manau, kad daug greičiau šliaužti, ropoti, atsistoti ir eiti pradeda tie, kurių kūno svoris mažesnis.
Bet mamos nebūtų mamos, jeigu jų nuolatos negraužtų koks kirminas. Mane vis dar kartas nuo karto pakutendavo tas mitybos kirmėliukas, tada vėl ieškodavau informacijos, bandydavau racionaliai vertinti VISKĄ, ką per dieną suvalgo (ir užkandžių metu) dukra ir atsakyti vėl ir vėl sau: ar tikrai tas mano vaikas NIEKO nevalgo?!
 |
| Carlos Gonzalez Mano vaikas nieko nevalgo |
P. S. 2 ir 3 dalyse - daktaro Carlos'o Gonzalez'o knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" išsami apžvalga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą