Tiesiog Mamoms

Mama ir dukra

Kažkada kirbėjo mintis parašyti šia tema, bet pasidėjo apmąstymai kažkur tarp nemiegotų naktų ir primaitinimo gabaliukais. Vėliau - pasimiršo bėgime per kasdienybę paskui asmenybę, kurios liežuvis nesiverčia vadinti mažąja. Tada atėjo darželio etapas... Aną vakarą vienos pažįstamos mamos išsakytos mintys apie motinystę privertė stabtelėti ir prisiminti, o tada dar kartelį pergalvoti - “tik” mama ar “net” mama?!

Tos mintys buvo apie tai, kad jeigu susilaukusi naujagimio nieko papildomo (skamba juokingai dabar, nes tai, kad tampi mama ir tos pirmos savaitės, mėnesiai ir yra WOW!), tai esi lyg ir kažkokia nepakankama, neišsipildžiusi, gal net neveikli ar neversli. Juk dabar marios laiko - tavo! Galėtų pasakyti, turbūt, tik vyrai... Aha, tokios marios, jog būta dienų, kada norėjosi tose mariose paskęsti, o realybėje bilietui nueiti į dušą lauki grįžtančio po darbo vyro. Ir tas laikas toks išpustytas smiltimis iš delnų, rodydavosi, kai sukiesi visą dieną, o vakare negali suvokti, kur dingo dar viena diena ir mintyse (duok Die, kad nebūtų šalia tų, kurie sugeba to paklausti garsiai) klausi savęs: tai šiandien ir vėl NIEKO apčiuopiamo taip ir nunuveikiau?! Aha, aš čia truputį šaržuoju, bet tik tam, kad būtų aišku, jog visi “tik” vienareikšmiškai mamos dienose virsta “net”. Dabar, atsisukusi atgal, tai suvokiu TAIP aiškiai! O tada?! Tada aš kaip daugelis spaudžiau save maksimaliai, net bandžiau susigalvoti veiklas ar prisiminti senus užsiėmimus, idėjas ir planus, nes juk REIKIA kažką daryti!!! Nepaisant to, kad naujagimis ir yra TAS pagrindinis projektas, dėl kurio ir kuriam - viskas. 

Mama ir dukra

Visuomenė sukuria tokias klišes, stereotipus ir sutveria tokius tamprius rėmus, kad kai jų neatitinki, imi jausti lyg ir graužatį, lyg kaltės jausmą, galiausiai įklampina savinepakankamumas. Ir tada - nė krust! 

Juk žurnalų antraštės šaukia ir TV pokalbių laidų herojės pasakoja tik spindinčias pasisekimo istorijas, kaip jos būdamos motinystės atostogose nuo nulio įkūrė įmonę, įgyvendino verslo idėją, pradėjo lankyti kursus, galiausiai - pačios pradėjo konsultuoti ir tapo tikromis laimingo gyvenimo mokytojomis. Valio! Džiaugiuosi už jas visas ir kiekvieną atskirai. BET tas matymas, kad tapusi mama vos ne privalai kažko imtis be kūdikio auginimo yra, sakyčiau, iš kreivų veidrodžių karalystės... 

Man net kelis mėnesius be linksmaisiais kalneliais važinėtis verčiančių hormonų, galvą spaudė mintis “turiu kažko imtis!”. Dabar, tai atrodo absurdiška, bet žinau, kad daugelį pirmakarčių mamų aplanko panašios mintys. Taip, jūs galite! Bet tikrai nieko neprivalote! Tai, kad tampame mamomis ir besąlygiškai rūpinamės kūdikiu yra daugiau nei pakankamai. Jeigu norite ir randate paroje papildomų valandų, įgyvendinkite net ir beprotiškiausias savo idėjas. Bet tik tuomet, jeigu pačios jomis tikite ir tikrai nuoširdžiai to norite, nes būti "TIK" mama - irgi gerai.

Kažkas yra pasakęs, kad nėra tokio dalyko, kaip nedirbanti mama, o laimės - nenusipirksi, nes ji gimsta. Tai su tomis mintimis ir leiskite jus palydėti į savaitgalį :)

Tėčių meilė be blizgučių

Dalinuosi prieš 5 metus parašytu tekstu savo asmeniniame tinklaraštyje. Tėvyste tada dar nesidžiaugėme, tad rašiau apie savo tėtį ir kitus, į jį panašius. Tegul lieka ir čia šis tekstas.

<...>

O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!

Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/

Su Jūsų diena, mylimi Tėčiai!!!

Karantinas

karantinas

Senai rašiau. Matyt, karantinas veikia ir mano rašyme. Kodėl? Net nežinau. Lyg ir turiu ką pasakyti, bet neturiu kada tų minčių užrašyti. Kai jau turiu ramų laiką užrašyti, esu tokia pavargusi, kad tos mintys būna subyrėjusios į menkiausius trupinius. Tiesiog.
Koks tas karantinas, klausiate kartais. Visoks. Tikslingiausiai šį laikotarpį apibūdinti galėtų, turbūt, linksmieji kalneliai - kyli, leidiesi, kyli, leidiesi... Pradžia su daug neaiškumų, kas ir kaip vyks. Po to darbai lyg ir įsivažiuoja, tada po kurio laiko pats prarandi motyvaciją. Tada vaikas pradeda šėlti ir sienomis lipti nuo "palauk", "tuoj", "minutėlę", "jau baigiu"... taip leidiesi leidiesi tais kalneliais žemyn ir štai - nieko nebesinori. Lauki naujos dienos su mintimi, kad išauš šviesus rytas. Kartais taip ir nutinka. O kas jeigu kitas variantas? Sėdi apačioje ir lauki sekančio seanso linksmaisiais kalneliais. Palauk, primink man, kodėl jie linksmaisiais vadinami?!
Žinau, kad esu tik viena iš daugelio panašiai besijaučiančių. Kartais tai padeda, o kartais varo į neviltį. Ramybės teikia maksimalus informacijos srauto filtravimas, šioks toks atsiribojimas nuo socialinių tinklų ir gamta. Ji visada viską sudėlioja į savas vietas. Laukiu tų ištrūkimų, kai tiesiog eini, eini, kvėpuoji, užsimiršti... kaip išganymo.
Įpusėjus karantinui pagalvojau: Egle, juk norėjai vėl grįžti į tas dienas su dukra namuose, kai nereikia lėkti, skubėti, anksti keltis ir ruoštis jau dvigubai - kam į darželį, o kam į darbą. Taip, tikrai nuoširdžiai norėjau, bet šiuo esamu atveju gavau ne tik šią galimybę, bet ir darbą, kurį reikia atlikti maksimaliai gerai, kaip tai įmanoma šiuo laikotarpiu. O tas darbas atrodo panašiai taip - Zoom programa su 20 mažų langelių, už kurių mano pirmokai. Šalia ant kelių prašosi dukra, o ten visi tik ir laukia, kada pakalbinsiu, nes įdomu, nes pasiilgo, nes nori pasireikšti, nes irgi reikia bendravimo. Štai taip - nors imk ir pasidalink pusiau.

Nesiskundžiu. Labiau konstatuoju faktus. Sau. Mat visada lengviau paleisti užrašytas mintis...
Kas mane neramina labiausiai? Ta nežinomybė, kaip bus rytoj, o kaip po mėnesio ar penkių? Karantinas vieną dieną bus sustabdytas, bet virusas ne. Kas tada? Esate susidėlioję scenarijų tam laikotarpiui po karantino? Ir aš ne. Gal vertėtų..?
Maksas Frišas yra mestelėjęs visai įdomią mintį, kad "Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina". Kaip manote, tai galios po karantino atšaukimo pasaulyje? Ar šis laikas, kurį išgyvename DABAR leis mums patobulėti tuose opiuose klausimuose apie klimato kaitą, atšilimą, apie vartotojiškumą? Labai tikiuosi, kad ne vienam iš šimto ar tūkstančio, o atvirkštine proporcija - tūkstančiams tai rūpės bent dalimi labiau nei rūpėjo iki šiol.
Po tiek metų žmogaus veiklos ir tokių sukeltų padarinių, bijau, kad Žemei gali neužtekti šių kelių mėnesių tylos. Bet ir tai - jau šis tas.
Bet kokiu atveju "Laikas - pats sąžiningiausias kritikas" /Andrė Morua/

Su vidinės ramybės linkėjimais,
Eglė

Vaiko kambarys

Kai prieš keturis metus įsigijome savo pirmąjį būstą. Viena smagiausių dalių man buvo jo įrengimas. Braižėme, statėme, ieškojome, lyginome, svarstėme... Ir beveik visi mūsų namų interjere esantys sprendimai turi savo istorijas. Nežinau, ar vertėjo skirti tiek laiko, kiek skyriau paieškoms ir rinkos analizei, nežinau, nes vis tiek nieko nekeisčiau ir dar kartą ieškočiau kaip įgyvendinti savo svajones, kuriant būstą.
Kol buvome dviese, neskaitant šuns, vaiko ( ar vaikų? :D ) kambarys kurį laiką atliko sandėliuko funkciją. Manau, tai pakankamai dažnas atvejis naujakurių būste. Kai laukiausi, vyras su artimųjų pagalba kieme surentė tikrą sandėliuką, tad kambarį atlaisvinome nuo daiktų ir išdažėme baltai - paskutiniu baltų dažų sluoksniu. Kadangi lovytės vieta pirmiesiems metams buvo numatyta mūsų miegamajame, nebuvo kur skubėti. Leidau idėjoms susigulėti, išsigryninti ir štai, prieš Naujuosius jau pilnai įrenginėjome dukros kambarį.
Jau dalinausi mūsų super-mega montessori lovos projektu. Tuo pačiu užsiminiau apie M. Montessori ugdymo gaires ir principus. Jais remiantis natūraliai nenorime užgrūsti, iš tikrųjų, ir taip nedidelio (~11 kv.m.) vaiko kambario bereikalingais daiktais, žaislais, kurių perteklius sukuria chaoso pojūtį. Todėl kambaryje atsirado tik mūsų nuomone būtini baldai: montessori lova-namelis, Ikea atvira lentyna su dviem Drona taškuotomis smėlinėmis dėžėmis, Ikea balta komoda Malm su 6 stalčiais susidėti rūbams. Viskas. Dekoracijoms ir bendrai kambario nuotaikai kurti - atvira prie sienos tvirtinama lentyna su kantuku. Joje telpa ir sentimentalios smulkmenos, ir mylima knygelė, ir prisiminimus užšaldžiusios nuotraukos, ir mielas žaisliukas. Smagiausia tai, kad keisti dekoracijas, o tuo pačiu ir kambario vaizdinį, galima nors ir kasdien! Be to, taip ugdomas vaiko estetinis pajautimas, paaugusiam suteikiama galimybė pačiam prisidėti prie kambario interjero kūrimo ir keitimo.
Jaukumo kambariui prideda ir kilimas, kurio intensyviai ieškojau interneto platybėse beveik pusmetį(!), kol galiausiai atradome mūsų puikųjį Depe. Beje, puikus kokybės ir kainos santykis.
Didelį langą dėl funkcionalumo ir jaukumo mūsų pasirinkimu dengia ir puošia šviesios plačios medinės žaliuzės su plačia medžiagine juosta.
Kalbant apie žaislus, tai jų pas mus minimaliai. O gal labiau tiktų sakyti, tiek - kiek tuo metu norisi. Kas kelis mėnesius vis peržiūriu ir atrenku tuos, kurie jau nebeaktualūs, atnaujinu kitais žaislais. Ir tikrai ne visada naujais. Dalis būna perleisti draugų ar artimųjų, naudoti kitų vaikų. Jeigu galiu rinktis, visada pirmenybę teikiu medžiui - kokybei ir ilgaamžiškumui. Apie medinių žaislų skleidžiamą šilumą kambaryje ir, žinoma, rankose net neverta plėtotis ;)
Ir aš tikrai negaliu atsidžiaugti tomis baltomis sienomis, kurios ne tik nuteikia ramiai po ilgos dienos darželyje, bet ir skatina kūrybą bei fantaziją. Kviečiu apsidairyti!

 

 

 

Savaitgalio planas šeimai - Pamario kraštas

Norite pravėdinti galvas, pamankštinti kojas, bet planuojate likti Lietuvoje? Kada paskutinį kartą lankėtės Pamaryje? Spėsiu... aštuntoje klasėje? O gal išvis aplenkdavote šį kraštą, nes ne pakeliui? Visai be reikalo. Tai nuostabi, unikali vieta, sakyčiau, Lietuvos deimantėlis, kurio gali nepastebėti, bet gali pakelti nuo žemės, pavartyti, pasukioti prieš saulę ir net neabejoju, sublykčios jis savo spalvomis kiekvienam savaip.
Mūsų trijulė taip susiplanavo vieną savaitgalį, kad ne tik Ramios bitės liko, bet dar ir pasimėgavome puikiu rudenišku oru Ventės rage.Keistas jausmas, kai važiuoji važiuoji kažkur neaiškiais keliukais vieškelėliais ir staiga, pradeda matytis jūra, nors nesi nei Klaipėdoje, nei Palangoje. Tikrai puiki vieta pasivaikščioti, apžiūrėti paukščių žiedavimo stotį, švyturį ir, žinoma, molą.

Ventės ragas

Ventės ragas

Pamario kraštas

 

"Mėlynasis karpis"
desertas

Na, o po tiek žingsnelių savomis kojomis, ir pavargstama, ir išalkstama. Kadangi šiame krašte buvome kas pirmą, kas antrą kartą gyvenime, tai teko kliautis interneto rekomendacijomis. O jos pasiūlė Kintų "Mėlynąjį karpį". Nieko per daug labai nesitikėdami užsukome papietauti ir buvome maloniai nustebinti personalo paslaugumu bei bendravimo ir labai skaniu maistu:  dienos sriuba buvo tikrai šildanti, antrieji patiekalai - neįmantrūs, bet skanūs, na, o desertui - šokoladiniam burokėlių pyragui tenka atskiros mano liaupsės(!).
Ne gana to, kaip vėliau pasidomėjome, čia galima ne tik gardžiai pavalgyti, bet ir išsinuomoti vietą nakvynei, žvejams mėgėjams pasigauti norimą žuvį ir smagiai praleisti laiką.

Poilsio namai "Ramios bitės" - tobula vieta šeimai pajūryje

"Ramios bitės" namelis

Jeigu ieškote pajūryje ramesnės vietos poilsiui su šeima, Kunigiškėse įsikūrę poilsio namai Ramios bitės - tam tikrai tinkama vieta. Iki Palangos maždaug 5 minutės automobiliu, nuo namelių iki jūros ir laukinio paplūdimio pėsčiomis 10 - 15 minučių. Patys nameliai jau nuotraukose ir video (kuriuos galite pažiūrėti čia ) man pasirodė labai jaukūs. Realybėje, dėkui Die, neištiko priešingas variantas, kaip, neslėpkime, dažnu atveju nutinka, nes nuotraukos būna po atidarymo, o po to vaizdelis tampa kiek niūresnis. Viduje tvarkinga, švaru, paprasta ir, svarbiausia, jauku. Jokių kilimų ant sienų ir erzinančių raudonų užuolaidų. Jokio kičo ir rožėmis margintų lovos užtiesalų. Man atrodo, kada nors jei ne visi, tai 99 proc. esame apsigyvenę pas kokią bobulytę, kuriai "šimtas metrų iki jūros", tad suprantate apie ką aš ;)) Be to, administracija pasirodė maloni ir rūpestinga. Net įsivėlus klaidai (iš jų pusės), situacija buvo greitai išspręsta.
Dar, kas tikrai aktualu keliaujant su vaikais - daug erdvės kieme: supynės, medinis namelis, smėlis. Tai va, tokia nemokama reklama gavosi, bet, iš tiesų, tai man visada malonu dalintis dėmesio vertais atradimais. Gero vėjo ir, žinoma poilsio, planuojantiems aplankyti pajūrį ;)

Ramios bitės

Baltijos jūra. Kunigiškės

Baltijos jūra. Kunigiškės

Šiltos arbatos puodelis

Arbata

Ruduo, manau, daugumai asocijuojasi su ankstyvais vėsiais rytais, greičiau temstančiais vakarais, na ir, žinoma, šilto gėrimo puodeliu rankose. Vaikų tėvams ruduo dar siejasi su peršalimo ligomis. Ech, taip norėtųsi, kad kuo mažiau tų ligų sukėlėjų lankytų mūsų mažuosius. Tai, kad vaikas kažkiek vis tiek sirgs, deja, bet yra neišvengiama, tad patogu po ranka turėti paruoštuką, kuris galbūt bus greitoji pagalba, neturint laiko ilgai googlinti.

Taigi, arbatos arbatėlės. Kokios ne tik skanios, bet ir naudingos?

• Ramunėlės veikia raminančiai, nuo seno žinomos kaip žarnyno negalavimų gydytojos. Verta atkreipti dėmesį, kad dalis vaikų yra alergiški ramunėlėms, tad jeigu pastebėjote paraudimus ant odos - daugiau šios arbatos vaikui neduokite.
• Dilgėlė - puiki imuniteto stiprinimo priemonė: du kartus per dieną po pusę puodelio arbatos. Dilgėlių arbata tinka ir alergiškiems vaikams. Pradėjus duoti nuo naujų metų, pavasarį vaiko imunitetas bus tikrai sustiprėjęs, teigia žoliautojai.
• Šermukšnių žiedai - tinka malšinti įvairioms alergijoms.
• Vaistinė dirvuolė - dar viena imuniteto bičiulė. Tai A klasės žolė, saugi, jos rasite vaistinėse.
• Pelynas (kartusis kietis) - greitoji pagalba kai vaikas apsinuodija maistu, jam suka pilvą, kai nevirškina. 1-2 šaukštai švelnios pelynų arbatėlės tikrai gali padėti. Patartina naudoti prireikus, kaip vaistą, o ne šiaip profilaktikai.
• Liepžiedžiai ir avietės - kartu. Vartoti jų reikėtų tik tada, kada kamuoja labai aukšta temperatūra (nepamirškite, kad nereikia jos mušti vaikui vos pakilusios, nes būtent taip organizmas kovoja su kenkėjais).
• Čiobrelis tinka malšinti kosuliui, tačiau jeigu vaikas dažnai geria šią arbatėlę, jo organizmas pripranta ir tada, kada tikrai reikia ji jau nebus tokia veiksminga.
• Šeivamedžių žievės arbata - saugi vaikui, gelbsti peršalus, prireikus tinkama mušti temperatūrai.
• Žolininkai teigia, kad saugiau gerti vaistažolių mišinius negu pavienių žolelių arbatas. Galima maišyti nuo 3 iki 6 žolelių, nereikia bijoti. Štai, jeigu į mišinį įdėsime mėtų - jos harmonizuos visą mišinį, tuo pačiu, pagerins arbatos skonį.
• Patikrintas ir saugus mišinys vaikui peršalus - šeivamedžių žiedai, liepžiedžiai ir avietės su truputėliu mėtų. 
• Kitas vaistažolių mišinys - melisų, levandų, liepų žiedai gali padėti mažinti dirglumą, leidžia palaikyti kokybišką miegą.

Keliauju į darželį! Reikalingų daiktų sąrašas

Žinau, kad dauguma ikimokyklinio ugdymo įstaigų tėvams prieš rugsėjį įteikia daiktų, kurių mažyliui prireiks, sąrašą. Bet iš klausimų man ir diskusijų, kurios verda tarp mamų, matau poreikį savam sąrašiukui. Suprantama, kad yra ir tam tikrų specifinių daiktų, kurie vieniems labai reikalingi, o kiti visai jų nenaudoja. Tiesiog reikėtų į visa tai žiūrėti lanksčiai ir pa(si)koreguoti pagal save, o tiksliau, pagal savo vaiko poreikius.

Daiktai, kurie turėtų būti vaiko spintelėje:

• BENT VIENAS persirengti skirtų rūbų komplektas, t. y. neužtenka vien trijų vienodų marškinėlių (tarkim, visų trijų trumpomis rankovėmis) ar dvejų kelnių ir nė vienų apatinių kelnaičių. Komplektas reiškia, kad turėtumėte palikti tiek ir tokių rūbų, kad vaikas galėtų, esant reikalui, pilnai persirengti. Galimi pavyzdžiai: suknelė + apatinės kelnaitės + apatiniai marškinėliai + kojinės arba pėdkelnės; kelnės + apatinės kelnaitės + kojinės + marškinėliai ilgomis ir/ar trumpomis rankovėmis; šortai ar sijonas + apatinės kelnaitės + kojinės + marškinėliai ilgomis ir/ar trumpomis rankovėmis ir pan. 
• Papildomai visada siūlyčiau palikti 3 vienetus apatinių kelnaičių, 2-3 poras sezoninių kojinių, šiltesnį megztinį ar džemperį.
• Skarelė ar kaklo mova (priklausomai nuo metų laiko ir kas patinka vaikui), kepurė nuo saulės ar vėjo (priklausomai nuo metų laiko).
• Neperšlampantys rūbai: striukė ir kelnės arba kombinezonas (šį vaikai apsirengia greičiau).
• Šaltojo sezono metu spintelėje turėtumėte palikti bent jau dvejas poras pirštinių arba vienas, tikrai patikimas - neperšlampančias.
• Guminiai botai.
• Pižama ar apatiniai marškinėliai (kaip vaikas pratęs miegoti pietų miegą) + miego draugas (jeigu tokį vaikas turi ir naudoja migdymuisi).
• Prijuostė, skirta mokytis gražiai pavalgyti ir/ar neišsitepti dailės užsiėmimuose.
• Avalynė, skirta avėti patalpose. Čia, žinoma, renkasi kiekvieni pagal savo nusistatymus ir vaiko poreikius, bet patarčiau atkreipti dėmesį, kad tai būtų patogus apavas, lengvas, leidžiantis kojoms kvėpuoti, būtinai neslystančiu padu (dėl saugumo), pageidautina - lengvai apsiaunamas pačio vaiko.
• Neišsiliejanti, patogi vaikui gertuvė.
• Drėgnos servetėlės.
• Vienkartinių servetėlių pakelis.
• Lūpų balzamas.
• Kremas nuo saulės, šalčio ir vėjo (priklausomai nuo metų laiko).
• Sauskelnės, jeigu dar naudojate.
• Keletas vienkartinių arba 1-2 daugkartiniai maišeliai, skirti suteptiems rūbams įdėti.

Patogu įsigyti nedidelę, vaiko proporcijoms tinkančią kuprinėlę, į kurią jis pats galėtų įsidėti ir neštis savo asmeninius daiktus. Pasiimant iš darželio į ją patogu įsidėti maišelį su suteptais rūbais.

P. S. Mieli tėveliai, nepamirškite laikas nuo laiko vis peržiūrėti vaiko spintelės turinį - paimti tai, kas nereikalinga, papildyti naujais rūbais ar reikalingais daiktais. Taip pat užtikrinti švarą ir tvarką spintelėje. Juk pradedame nuo savęs ir mokome pavyzdžiu, tiesa? ;)

Montessori lova

Tikriausiai esate bent viena ausimi girdėję apie Marią Montessori - žinomą italų medikę ir pedagogę, sukūrusią savitą filosofiją arba dar kitaip - auklėjimo sistemą, metodiką, paremtą šimtaprocentine orientacija į vaiką.
Man, dar dirbant ikimokyklinio ugdymo įstaigose, buvo artima būtent ši filosofija, dabar pastebiu, kad ją labai organiškai pritaikome auginant pirmagimę. Kiek plačiau apie Montessori metodą pakalbėsiu kitame straipsnyje, o dabar paminėsiu tik keletą pagrindinių jo aspektų:

• vaiko savarankiškumas ir nepriklausomybė ten, kur tai įmanoma;
• pasirinkimo laisvė laikantis taisyklių ir paisant tam tikrų elgesio normų;
• atsakomybės už save ir savo aplinką skatinimas;
• sekimas vaiko interesais.

Jeigu jau auklėjime ir ugdyme laikomės tam tikrų gairių, tuomet natūraliai kyla klausimas, kaip turėtų būti pritaikytos ir įrengtos erdvės, kuriose vaikai praleidžia daug laiko. Dar tik mintyse lipdydama dukros kambarį kaip svarbiausius kriterijus sau iškėliau: kuo daugiau erdvės vaikui; kambarį apstatyti tik būtiniausiais baldais; laikytis minimalizmo idėjos; baldus - lovą, stalą su kėdėmis, lentynas žaislams susidėti pritaikyti vaikui, t. y. jo ūgiui.
Na, o kaip turėtų atrodyti, anot specialistų, vaiko kambarys pagal Montessori? Daiktai turi būti funkcionalūs, ugdantys ir naudingi, tinkami jau matytai ir patirtai gyvenimiškai patirčiai perteikti, jų neturėtų būti daug, nes vaikui labai svarbi erdvė aplink jį. Viskas pritaikyta vaiko amžiui ir ūgiui, kad šis galėtų veikti savarankiškai.
Staiga visame pasaulyje, ne išimtis ir Lietuva, išpopuliarėjusi namelio tipo lova, dar vadinama Montessori lova - laikoma vaiko kambario pagal Montessori ašimi. 

• Kuo ši lova ypatinga? Tai visai nepakilusi arba minimaliai nuo žemės pakilusi lova, į ir iš kurios vaikas PATS gali įlipti ir išlipti kada panorėjęs. Dažnai ji apipavidalinama namelio formos karkasu, kuris suteikia lovai aiškesnes ribas, atsiranda galimybė jaukumui suteikti pakabinti baldakimą ar lemputes (nėra būtina). 



Montessori lova

• Ką tokia lova reiškia vaikui? Visų pirma - judėjimo laisvę. Antra - suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Trečia - ugdo savarankiškumą. Net ir nebudus naktį, po nemalonaus sapno, vaikui nereikia šauktis tėvų, nes jis gali pats išlipti iš savo lovos ir nueiti pas juos. Nubudęs po pietų miego taip pat turi galimybę pats atsikelti, pasiimti mėgstamus žaisliukus ir su jais žaisti. 

Dažniausiai šio metodo šalininkai vaikus Montessori lovose pradeda migdyti tarp 6 mėnesių ir 1 - 1,5 metų. Kalbant apie rizikas, reikėtų paminėti, į ką svarbu atkreipti dėmesį:

• kritimo rizika - taip, tokia tikrai išlieka, ypač, jeigu vaikas iki metų amžiaus, bet yra galimybė užbėgti šiai situacijai už akių ir pasirūpinti, kad galimo kritimo atveju vaikas skaudžiai neužsigautų, t. y. šalia lovos patiesti minkštesnį pledą ar kilimą, galima padėti, pavyzdžiui, kėdėms skirtus paminkštinimus ar plokščias pagalves. 
• Nevertėtų pamiršti ir SKMS tikimybės, ypač jeigu kūdikį tokio tipo lovoje pradedate migdyti iki jam sueina 6 mėnesiai. 
• Naminiai gyvūnai taip pat nevengia pasinaudoti tokios žemos ir patogios įlipti lovos teikiamais patogumais, tad pasirūpinkite, kad užmigdžius kūdikį ar vyresnio amžiaus vaiką į jo kambarį neįeis augintiniai.
• Saugi aplinka, t. y. tinkamai pritvirtinti vaiko kambario baldai, kad šis atsikėlęs galėtų saugiai leisti laiką kambaryje (prie sienos pritvirtintos spintos, spintelės, komodos ir pan.). Taip pat turėtumėte pasirūpinti, kad kambaryje vaikas nerastų netinkamų žaidimams, smulkių, užspringimo riziką keliančių daiktų.

Taigi, jeigu gebate išpildyti šiuos punktus ir esate įrengią saugų bei draugišką vaikui kambarį, belieka pasinerti į žaidimų, nuotykių ir ramaus poilsio, kada vaikui to norisi, pasaulį.

Montessori lova

Būsimų pirmokų tėvams

Artinantis vasaros pabaigai, bent jau kalendorinei, kai nenumaldomai artėja naujų mokslo metų pradžia, daugumos tėvų širdys ima plakti tankiau vien pagalvojus apie vaiko išleidimą į darželį ar pirmąją dieną mokykloje. Šiais metais ir manoji širdis nerimsta jau kuris laikas, nes rugsėjį su dukra drauge įžengsime į darželio grupę. Lyg to būtų maža, pati grįšiu į darbą, kas reiškia, pasitiksiu būsimus pirmokus. Sakyčiau, gana įspūdingas startas laukia po dviejų metų iškritimo iš darbo rinkos.
Taigi, kadangi apie planą, kaip neskausmingai (jeigu tai įmanoma) pasiruošti darželiui jau rašiau Vaikas gavo darželį! O kas dabar? 1 dalyje ir Vaikas gavo darželį! O kas dabar? 2 dalyje, tai šį kartą noriu pa(si)kalbėti apie mokyklinius reikalus.
Norėčiau kiekvieno skaitančio paklausti, su kuo jums asocijuojasi šis žodis? Žinau, kad daugumos dabartinių trisdešimtmečių ar vyresnių tėvų sava patirtis, deja, ne kokia. Likę daug nuoskaudų, patirta neteisybės, ne retam buvo ir visiškai užmuštas noras mokytis, tobulėti, nes buvo menkinami jo sugebėjimai, tinkamai neįvertinamos pastangos ir pan. Dar lyg ir būtų galima džiaugtis, jeigu ta skriauda patirta naudojant žodžio, o ne fizinę galią... Bet to džiaugsmo - mažai. Labai liūdna dėl tokios žmonių patirties. Dar liūdniau būna tada, kai tai patyrę tėvai savo nuoskaudų tirščius net negalvodami suverčia į vaiko skaidrią, kupiną gėlo vandens stiklinę. Jis - tai ne jūs. Jis turės savo pradžią, savo patirtį ir, žinoma, savas klaidas ar kitus patyrimus. Neleiskite savo kartėliui apnuodyti vaiko dar tik būsimos mokyklinės patirties. Negąsdinkite jo mokykla ir ironiškai nekarksėkite kiekviename žingsnyje: "Pradėsi lankyti mokyklą - pamatysi, baigsis tavo katino dienos". Jeigu jau turite neigiamą patirtį - susilaikykite nuo bet kokių komentarų. Patikėkite, taip bus geriausia.

Norėtųsi sakyti - nėra VIENOS mokyklos, bet yra - tai gyvenimo mokykla. Ir ji yra pati stipriausia, tikriausia ir pati geriausia kiekvienam mūsų. Bet kalbant apie tas statistines ugdymo įstaigas, tai nors ir visos atrodo labai panašios ar net vienodos - iš tiesų taip nėra. Kiekviena mokykla turi savo atmosferą, kurią kuria ten gyvenantys, t.y. dirbantys žmonės. Ir nors visas mokyklas apjungia viena bendra šalies švietimo sistema, jos vis tiek nėra vienodos. Nes, mano manymu, mokykla - nėra tik pastatas, tai ne siauri vingiuoti koridoriai, ne mokytojų kambarys ir ne valgyklos salė. Mokykla - tai ne prižiūrėti gėlynėliai aplink ją, ne kabinetas su prierašu “direktorius”, mokykla - net ne bendraklasiai, su kuriais galbūt keliaus jūsų vaikas visus dvylika metų kartu. Mokytojas. Štai, kas yra mokykla! Koks jis - jautrus kitiems, kūrybingas, malonus, visuomeniškas, bendradarbiaujantis, pa(si)tikintis, globėjiškas, kantrus, rūpestingas, suprantantis, gera linkintis, įdomus ar visus šiuos žodžius neigiantis - tokia bus ir mokykla.

Kol dar šiek tiek likę vasaros, noriu pasidalinti patarimais būsimų pirmokų tėvams. Tai darau geranoriškai, su meile ir tikrai negalvoju, kad patys nesuvoktumėte šių paprastų tiesų, bet kartais juk viskas sublizga kitomis spalvomis, kai perskaitai kito užrašytas mintis ar papunkčiui sudėliotus dalykus. 

Jokių "Tu jau didelis".
Taip, tikrai – jūsų vaikas jau gerokai ūgtelėjęs, bet neskubinkite laiko ir leiskite mėgautis vasara. Nepriminkite jam nuolatos, kad „Greitai baigsis katino dienos“ ir pan.
Mama, tėti, kaip viskas bus pradėjus lankyti mokyklą?

Labai nedetalizuojant (nes juk niekas nežino, kaip bus iš tikrųjų) papasakokite vaikui, kuo mokykla skirsis nuo darželio: kad pamokėlių bus daugiau, užduotys  bus sudėtingesnės, kai kurie dalykai seksis lengvai, kitiems prireiks daugiau laiko ir pastangų. Svarbu, kad pabrėžtumėte: „Mes Tave labai mylime, nepriklausomai nuo tavo rezultatų ir kai tau prireiks pagalbos – padėsime“.

Tegul mokykla būna GERA žinia!

Jokiu būdu negąsdinkite vaiko mokykla. Jeigu patys turite neigiamą patirtį ar vis dar nešiojatės blogus prisiminimus iš tų dienų, neperduokite tos emocijos savo vaikui.

Reikia sužadinti vaiko smalsumą, kad mokykla - puiki vieta, kurioje bus gera, vaikas susiras naujų draugų, susipažins su savo pirmąja mokytoja ir pan.

Su SAVO nerimu susitvarkykite patys.

Tėvai dažnai pradeda gailėti vaiko, girdi, baigiasi tavo vaikystė, dabar atsižaisk, atsimiegok...

Suprantama, kad jaudinatės dėl savo vaiko, nerimaujate, kaip jam seksis mokykloje, bet pasistenkite šių savo baimių neužkrauti ant vaikiškų pečių.

Vasaros treniruotės prieš rugsėjį.

Kelių savaičių poilsio nuo rutinos reikia tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek teks į ją grįžti. Rudenį neišvengiamai reikės anksti keltis, atsiras naujos pareigos, kitokia dienotvarkė. Todėl patartina visai neišjungti vaiko rutinos visiškai visai vasarai.

Ko tikrai NEREIKIA daryti , tai jokių užduotėlių. To jie susirinks rugsėjį į mokyklą.

Į pirmą klasę DRAUGE IR TĖVAI.

Turėdami laiko apgalvokite, kaip keisis jūsų dienotvarkės, kai vaikas pradės lankyti mokyklą. Kuris iš tėvų atveš, o kuris pasiims po pamokų. Kas ir kokiu laiku galės palydėti į būrelius. Apgalvokite ir laiką, kurį galėtumėte skirti padėti vaikui atlikti namų darbus ar susidėti kuprinę naujai dienai.

Smagių ir turiningų likusios vasaros dienų ir gero starto rugsėjį!

Atjunkymas - misija (NE)įmanoma?

Pačioje pradžioje, kai dar tik laukiausi ir skaičiau K. Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas", dvejonių - pavyks ar ne, neturėjau, bet vis dar turėjau tam tikrų nusistatymų, kurie nebuvo pagrįsti. Tai buvo tiesiog, sakyčiau, labiau visuomenės suformuotos klišės. Viena jų - žindysiu iki metų. Pirmas pusmetis tiesiog praskriejo, prasidėjo primaitinimas, bet, žinoma, žindžiau ir toliau. Pirmasis gimtadienis atėjo irgi greičiau nei atrodė, kad ateis. Matyt, mano biologinis laikrodis veikė kažkaip kitaip nei visi likusieji, negailestingai skaičiuojantys mūsų kelionės drauge mėnesį po mėnesio. Pirmąjį gimtadienį dukra pasitiko būdama už jūrų marių ir tos 10 atostogų dienų buvo sugrįžimas į laikus, kai pienukas kas 2 - 3 valandas buvo OK. Taip nutiko dėl to, kad pasirinktame viešbutyje meniu nebuvo palankus dukros skoniams bei norams, tai įtiko tik vaisiai ir daržovės. Aišku, 40 laipsnių siekiantis karštis dienomis ir vos pakrentantis žemyn termometro stulpelis vakarais bei naktimis taip pat nepadėjo šiuo klausimu. Nedarėme didelės tragedijos iš to. Džiaugiausi, kad vis dar maitinu, nes kitu atveju būtų buvę tikrai liūdnokos atostogos. Grįžtant prie temos - grįžusi iš kelionės, vietoj to, kad drastiškai nutraukčiau žindymą, pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie ilgalaikį žindymą, žindymą antrus metus - pliusus, minusus ir t.t. Minusų čia, aišku, kaip ir nerasta, bet galbūt man pačiai reikėjo tvirtumo, nes motyvacijos pakankamai suteikė dukra. Tos, kurios žindo ilgiau nei metus, manau, supras apie ką aš, sakydama, kad reikėjo tvirtumo, nes gi žindomi kūdikiai - labai miela ir žavu, o štai jau bėgiojantys ir dantukus skaičiuojantys pipirai, visuomenės akimis - visai kas kita. Taigi, dėl tokio požiūrio mamoms reikia apsišarvuoti kantrybe aplinkinių bukumo atžvilgiu ir užsidėti nematomas (o kartais galima ir matomas!) ausines, kai prasideda bobučių "Toks didelis, o dar maitini?! Fuuu". Mūsų atveju, praėjus šiek tiek laiko nuo kelionės, per kurią dukra buvo sugrįžusi prie dieninių žindymų, vėl liko tik prieš pietų miegą, vakarinis, prieš nakties miegą ir keli naktiniai (dažniausiai 2-3 kartai) maitinimai. Kai dukrai buvo maždaug 18 mėnesių, pasitarėme ir su vyro/tėčio pagalba pakankamai neskausmingai panaikinome vidurnakčio valgymą, o vėliau ir nubudimą. Naktimis vis dar kantriai kėliausi ir žindžiau pagal poreikį, nors bobutės pasakojo, kad "Kai nustosi maitinti - tada ir išmiegos visą naktį". Deja, įvyko taip, kad iš 2-3 dukros sprendimu likus tik vienam naktiniam žindymui vieną naktį dukra PATI nenubudo pažįsti nei karto(!). Kitą naktį - tas pats. Dar kitą - vis dar tas pats - nenubudo. Ir nors buvo sakančių "Nesidžiaukite, čia tik kelios naktys tokios bus", dukra taip ir neatsikelia žįsti jau ketvirtas mėnuo. Taigi, paneigtas dar vienas mitas "Nustosi žindyti - pradės miegoti". Tereikia kantrybės, kad ir kaip nelengva kartais viskas atrodo.
Kadangi mėgstu laisvomis minutėmis (nakties miego sąskaita) pasiknaisioti savo mintyse, jausmuose ir pojūčiuose, pradėjau galvoti, negi mes abi čia taip gražiai, mažais žingsneliais keliaujame link to natūralaus atjunkymo?! Kai vaikas pats atsisako pienelio arba yra tokio amžiaus ir samprotavimo, kad su juo jau galima susitarti šiuo klausimu (kalbu apie maždaug 2-3 metų intervalą, ne mokyklinį amžių). Bijojau net ir mintyse tuo pasidžiaugti! Nes kas gali būti geriau, nei natūralus atjunkymas, be streso, isterijų, ašarų ir visų kitų viražų. Ir tada, kaip tyčia, atsiverčiu skaitomos knygos sekantį skyrių "Atjunkymas - misija įmanoma!" (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 180 psl.). Su tomis, kas šios knygos dėl vienokių ar kitokių priežasčių neskaitė, pasidalinsiu trumpomis mamos psichologės įžvalgomis iš šio skyriaus:

• "Kol pati dar neturėjau vaiko, labai jau grėsmingai atrodė visos girdėtos nujunkymo istorijos. Dabar jau žinau, kad nujunkymas gali būti tik dar vienas normalios kasdienybės normalus etapas, nesusijęs su stresu, bemiegėmis naktimis ir kitais nemaloniais dalykais." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 180 psl.);
• "Galima labai daug diskutuoti, kaip ilgai reikėtų žindyti vaiką. Svarbu suprasti, kad nėra konkretaus vaiko amžiaus, nuo kurio žindymas būtų nebenaudingas, nebereikalingas ar net žalingas" (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai." 181 psl.);
• "Kitas labai paplitęs mitas - naktinio žindymo nutraukimas neva vaikelio labui <...> Juoką kelia ir teiginiai, kuriais nuvertinama žindymo nauda ir skatinimas maitinti kūdikį mišinukais." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 181 psl.);
• "Linkiu visoms mamos, ketinančioms žindyti savo vaiką pagal poreikį ilgiau nei 6 mėnesius, pasikliauti savimi. Ir ieškoti bendraminčių. Tai labai padeda." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 182 psl.);
• "<...> supratau, kodėl per žindymo kursus mes neplėtojome nujunkymo klausimo. Jei tai vyksta laiku, natūraliai, nėra net apie ką ir kalbėti. <...> Pakanka suprasti, kad vaikelis jau turėtų sugebėti suvokti priežasties ir pasekmės ryšius. Todėl neteisinga teigti, kad kūdikio nujunkymas yra lengvesnis, nes kūdikis geba priešintis ribotai, frustracija irgi mažesnė. Jis lengviau pasiduoda. <...> Kalbantis mažylis gali išreikšti sielvartą aiškiau ir sulaukti tokios pagalbos, kokios reikia." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 183 psl.);
• "Vidinis įsitikinimas, kad reikia žindymą žūtbūt nutraukti, padėjo man išlaikyti vidinę ramybę. Aš tolerantiškai priėmiau vaiko sielvartą". (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 184 psl.);
• "Svarbiausia gerbti vaiko individualumą. Nieko nesitikėkite iš vaiko ir duokite jam tiek laiko, kiek reikia. Todėl pradėti atjunkyti geriausia tuomet, kai vaikui galima skirti daugiau dėmesio ir nėra nepalankių aplinkybių. Tam ypač tinka atostogos, savaitgalis." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185 psl.);
• "Esmė - mamos ir kitų šeimos narių tvirtybė. Jei jau pasiryžote nutraukti žindymą, taip ir padarykite. Neženkite žingsnio atgal. Kitaip mokysite vaiką manipuliuoti. Atkaklumas puikiai suderinamas su švelnumu, meile, dėmesiu." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185 psl.);
• "Sunkiausios buvo pirmos trys dienos, tiksliau, vakarai. Mačiau, kaip sunku sūnui. Nėra paprasta mažyliui pasakyti man suprantamą argumentą: "Manau, mums reikia daugiau savarankiškumo, todėl nusprendžiau žindymą nutraukti." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185-186 psl.);

Kaip sako psichologė: "Gyvenimas su vaikais yra kaip kompiuterinis žaidimas: jei įveiki vieną lygį, pereini į kitą." - negalėčiau pasakyti geriau!

Niekada

NIEKADA

... nesakyk niekada. Toks visiems gerai žinomas posakis. Mamos, o ir tėčiai, manau, tų NIEKADA iki tam tikrų etapų ar situacijų turi TIEK daug, kad sunku visus suregistruoti.
Laukiantis glostome pilvuką ir galvojame: "Nu jau mūsų vaikas tai tikrai miegos tik savo lovelėje", "Niekada nepirksiu vaikui drabužėlių su tais kvailokais animacinių filmukų herojais". "Mūsų dukra nevaikščios rožinė kaip pantera (beje, irgi iš filmuko)". Pašiurpusi klausotės draugės pasakojimų ir sakote: "Aš tai tikrai niekada nelaikysiu savo vaiko dvi valandas ar ilgiau ant rankų vien tam, kad jis palaimingai išmiegotų vieną iš daugelio dienos miegelių". "Niekada nebėgsime vaikui vos suverkus" - mhm, sėkmės jums. Pirmąją savaitę, sakyčiau, misija neįmanoma, bent jau mums buvo. "Niekada nenaudosime pagalbinių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaiką prie stalo, kai jis valgo" - taaaip taip, gal ir nenaudosite, jeigu turėsite itin valgų vaiką, bet jeigu nevalgiuką, tai bent kartą tikrai pabandysite tai (bent jau kol perskaitysite Dr. Gonzalez'o knygą). "Niekada nesinaudosiu ekranais bandydama nuraminti" - jeigu vairuosi automobilį, o vaikas klyks ir bandys bet kokia kaina išsilaisvinti iš automobilinės kėdutės spąstų - tikrai pabandysite ir tikėtina, kad ne vieną kartą. "Mano vaikas niekada nekris prekybos centre ant žemės, nes juk aš su juo kalbuosi, susitariu, jam viską paaiškinu" - tikėtina, kad vistiek kada nors jus ištiks tas pirmas kartas, nes gyvenime visko suplanuoti neįmanoma, kaip ir neįmanoma kontroliuoti vaiko veiksmų, visada nujausti emocijas ir jų kaitą, numatyti du ėjimus į priekį ir laiku pasišalinti iš vietos, kuri galimai per daug dirgina mažąjį, iššaukiant jo tokią reakciją. Vis tiek būna momentų, kai prekybos centre esi viena su vaiku, kai reikia stovėti eilėje, žūt būt ką nors įsigyti ir pan. "Mano vaikas niekada nevalgys beverčių maisto produktų" arba "Mano vaikas niekada negaus cukraus" - vis tiek atsiras kas nors, kas jam tai pasiūlys, tiesa? Aš iš tų, kur nesakiau NIEKADA šioje vietoje, bet maniau, kad bent iki dviejų metų realu išsaugoti, deja, tai pavyko dalinai. Pirktinių sausainių, ledų ar dar kokių panašių dalykų dukra tikrai dar neragavusi (ir nuoširdžiai tikiuosi, kad dar kurį laiką neragaus), bet nuo nevisai tinkamo cukraus kiekio naminiuose kepiniuose ar kituose dalykuose išsaugoti pavyksta ne visada. Džiugina tik tai, kad vis dėlto nuo pradžių taikyti tinkami mitybos įpročiai net dabar jau duoda savus vaisius, pavyzdžiui tada, kai iškylaujant su kitais vaikais gerai nežiūrėjusi pasiima kukurūzą, lyg ir tokį patį, kaip valgo namuose, bet staiga paaiškėja, kad jis kažkoks keistas (su cukraus glajumi), atiduoda jį mamai ir pasiima sau įprastą - burokėlių ar topinambų skonio. Širdis dainuoja tokiose situacijose! Ir tai pats geriausias atpildas man kaip mamai, tvirtai besilaikančios savo pagrįstos nuomonės, visoms toms nesąmoningoms aplinkinių kalboms: "Taigi vis tiek paragaus darželyje" ir pan. O šiaip jau, kalbant apie darželius, tai nuoširdžiai džiaugiausi stebėdama, kaip įvedamas įstatymas, kuris privertė pakoreguoti ikimokyklinių įstaigų valgiaraščius į gerąją pusę, netoleruoti visų tų gimtadieninių nesąmonių, kai patys tėvai atneša tiek šlamšto vaikams, kad rodos, sąmoningai nori, jog vaikai kelias dienas vaikščiotų sopančiais pilveliais ir ne tik jais. Belikdavo skėsčioti rankomis...
"Mano vaikas niekada nenukris ir neužsigaus kol esu šalia jo" - labai norėtųsi, kad tai būtų tiesa, bet, deja deja, gyvenimas yra žiaurus. O gal tiesiog mes bandome jo ribas, panašiai kaip vaikai? Ne visada pasirinkdami tam tinkamiausią laiką ir vietą.
Dar iš NIEKADA serijos labai populiarus, manau, tas, kur sakai, kad "Vaiko niekada "nenusysinsi" viešoje vietoje". Pas mene šis smegenyse tiesiog paboldintas buvo iki to laiko, kai atpratinimo nuo sauskelnių laikotarpyje, esant prie ežero, kur artimiausiu kelių kilometrų spinduliu nebuvo jokio tualeto, dukra trypdama sušuko "sysia!". Ir ką?! Negi sakysi vaikui, kuriam jau kelios savaitės kartoji, kad į kelnaites sysioti ne ne ne, "Aj, vaikeli, šiandien daryk į kelnes"?!?
Tai, aišku, nereiškia, kad tas tabu išsitrynė. Ne, tikrai viešos vietos, pavyzdžiui, parkai mieste, kitos žalios zonos ir t.t. - vis dar lieka NIEKADA, nes galvoju, kad nenorėčiau pati atsidurti tokioje situacijoje, tai ir dukrai, tikiuosi, neteks patirti kokių nemalonių įspūdžių ta tema.
Tai čia tik maža maža dalelė visų tų NIEKADA. Pasidalinkite, kiek ir kokių NIEKADA turite jūs? :)