Tėčių meilė be blizgučių

Dalinuosi prieš 5 metus parašytu tekstu savo asmeniniame tinklaraštyje. Tėvyste tada dar nesidžiaugėme, tad rašiau apie savo tėtį ir kitus, į jį panašius. Tegul lieka ir čia šis tekstas.

<...>

O juk būtent tėčiai, dažniausiai, šeimoje būna tie, kurie ramiai ir pakankamai adekvačiai reaguoja į daugelį moterims siaubą keliančių momentų buityje. Tėčiai būna tie, pas kuriuos kai mamai visiškai išsenka kantrybė būna atsiunčiami vaikai ramiam pokalbiui. Tėčiai dažnai būna ir tie, kurie jaukiai susirangę lovoje seka mums pasakas, kurias abu jau mokate mintinai... Tėčiai laukia mūsų grįžtant iš mokyklos su šiltais naminiais pietumis, jeigu mama užtruko darbe. Tėčiai be didelio vargo sutaiso, rodos, visus pasaulyje sukurtus prietaisus. Tėčiai moka sukonstruoti lauko supynes ir sukalti mažą staliuką, prie kurio vaišinasi visa lėlių kompanija. Tėčiams beveik(!) nerūpi, kaip tu sugalvojai šiandien apsirengti ir ar nesijuoks kaimynai pamatę bėginėjant po lauką su guminiais batais plieskiant saulei. Tėčiai leidžia mums rinktis, netgi tada, kai žino, kad klaidingas mūsų pasirinkimas bus skaudi pamoka. Tėčiai dažnai taip labai nemoralizuoja, bet jų tyla būna iškalbingesnė už padidintu tonu išsakytus šimtus žodžių...
Tėčiai myli, be proto, be krašto... tik labai dažnai nemoka to parodyti ar pasakyti, nes buvo auklėjami, kad nevyriška yra "seilėtis" ir lieti meilius žodelius, ką jau kalbėti apie nubrauktą ašarą. Taip, jie tokie. Visi labai skirtingi, saviti, charakteringi, bet be galo mūsų mylimi. Tėtis gali būti ąžuolo kamienas, stogas, saugantis nuo nepageidaujamo lietaus, tvirta mūro siena, kuri atlaiko net didžiausių priešų puolimą. Tėtis gali būti bet kuo, kuo tik panorėsi, kad tau Jis būtų!

Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime /Tėvas Stanislovas/

Su Jūsų diena, mylimi Tėčiai!!!