Kūdikio albumas

Iki to laiko, kol laukiausi, man kūdikio albumai buvo keliantys prieštaringus jausmus. Gal todėl, kad parduodami pas mus yra labai jau kategoriškai suskirstyti pagal lytis - nuo to, žinoma, priklauso spalvų paletė. Suprask, mergaitės albume mėlyna - nelabai, o berniuko nelimpa pasteliniai tonai. Aš nesu tokia kategoriška nei aprangoje, nei juo labiau tokiuose dalykuose. Pati mėgstu ramius tonus, žemiškas spalvas, tai, kas labiau universalu, nei, kad rėkianti rožinė. Nežinau ką ateityje dėl to man pasakys Jogailė, bet kol kas rengiu ją pagal savo skonį ir supratimą.

Kūdikio albumas
Larousse Alma littera

Taigi, grįžtant prie temos - kūdikio albumas - reikalingas, naudingas, o gal visai nereikšminga knyga? Kai laukiausi gavau dovanų net du tokius albumus! Nepatikėsite, vienodus!!! Matyt, žmonės mane visai neblogai pažįsta, nes padovanojo, turbūt patį neutraliausią variantą, iš parduotuvių lentynų. Tai vieną jų ir pradėjau pildyti po truputį dar besilaukdama (yra tokių puslapių, kur pavyzdžiui, pirmosios nuotraukos, apsilankymai pas prižiūrintį nėštumą gydytoją ir pan.). Vėliau TAIP įsitraukiau į tos knygos pildymą, kad dabar galiu pasidžiaugti tikrai puikiu rezultatu. Nors didžioji dalis puslapių yra skirti pirmiesiems gyvenimo metams, bet procesas vis dar tęsiamas ir knygą papildau "naujai išmoktais dalykais", naujais žodžiais ir pan. Tad aš tikrai išteisinu šią knygą/albumą. Ką manote jūs?

Nauja pradžia

kūrybos/darbo stalas

Sveiki "seni" ir nauji skaitytojai, aktyvūs ir pasyvūs stebėtojai, mieli draugai, bičiuliai ir šiaip artimos dūšios! Po tuo pačiu vardu ir pavarde gula antrasis tinklaraštis. Nesunku nutuokti apie ką jis - kol rašau šį įrašą, formatuoju tinklaraštį ir užsiėmimu panašiais dalykais, šalimais savo pietų miegelo n-ąjį sapną audžia metinukė Jogailė. Mūsų pirmagimė. Šypsenų šypsena. Juokas, ašaros ir apsikabinimai. Daugybė pirmų kartų. Nemiegotos naktys. Bandymai ir eksperimentai. Iššūkiai...
Ilgai svarsčiau, ar verta iš pagrindų keisti senąjį "veidą" ir bandyti pritaikyti jį mamystės reikalams, bet galiausiai supratau, kad tai - du labai skirtingi turiniai. Nors ir apleidau pirmąjį, kažkodėl jaučiu, kad uždaryti tų durų dar nesinori. Kadangi tiems, kurie skaitė ar vis dar skaito eglesuzrasaijums mamystės ir tėvystės reikalai gali būti neaktualūs ar tiesiog neįdomūs, nesinori primesti tokio pobūdžio turinio. Būtent dėl šių priežasčių (na, ir dar keleto kitų) atsirado "Ne viską žinau".
Taip taip, sakysite, šimtasis mamos rašomas tinklaraštis, kuris tik apie žindymą, sauskelnes ir panašius dalykus. Nemeluosiu, be šių - mamos gyvenimas tikrai neįsivaizduojamas, bet galiu jus patikinti, kad "mamystė" - daug daugiau. Per šiuos metus supratau, kad mamos - tikrai stipri jėga!
Kaip pedagogė (o dar labiau man patinka edukologijos sąvoka, nes ji akcentuoja ugdymo(si) procesus, trunkančius nuolat ir nesiejamus su konkrečia profesija, specialybe, o taikant visa tai žmogui kaip asmenybei) turiu nemenką teorinių ir šiek tiek menkesnį praktinių žinių bagažą. Kadangi, manau, kad naudinga ne tik kaupti žinias, bet ir jomis dalintis, todėl su didžiule meile kūriau ir su dar didesniu nerimu bandau paleisti į viešumą šį "projektą" (kaip dabar madinga viską vadinti). Kodėl tik dabar? Po metų ir mėnesio nuo dukros gimimo? Nes dabar tikrai jaučiu, kad pagaliau turiu ką pasakyti ir kuo pasidalinti.
Ir nereikia visų mamų sprausti į rėmus ar klišes, nes visos mes labai skirtingos, o tuo pačiu turime be galo daug bendro. Tai UŽ mamystę ir tėvystę?! Keliaukime ir aukime drauge.