Ne paslaptis, kad didžiuosiuose miestuose vaiko patekimas į valstybinį darželį prilygsta nacionalinei loterijai, tad tas skambučio ar elektroninio laiško laukimas, nuolat girdimas "Na, tai ar gavote darželį?", mamų rateliuose be perstojo sukama darželio plokštelė "Kas bus jeigu negaus ir kas bus jeigu gaus?!" - varo į neviltį. Man asmeniškai, net nejauku būna pokalbiui pasisukus ta linkme, nes nesinori džiaugtis, kai kiti šalia bėdavojasi negavę... juolab, kad ir pačios nedžiugintų atvirkštinis variantas. Bet kokiu atveju, jeigu jau taip nutiko, kad esate TIE laimingieji, kurie sulaukė skambučio ar laiško - sveikinu! Džiaugsmas ar labiau baimės ir nerimas ima viršų priklauso nuo kiekvieno individualiai, bet bet kokiu atveju, tai bus naujas etapas ir jūsų vaikui, ir jums. Bandykime kartu pasiruošti tam rugsėjui, kuris, patikėkite manimi, ateis taip greitai, kad rodysis vasaros net nebuvo, o tie du motinystės atostogų metai bus išgaravę kaip dūmų užsklanda.
Beje, manęs mano darbo patirtis ikimokyklinėse ugdymo įstaigose, šiuo atveju visai negelbsti kažkodėl... nerimauju ir bijau, turbūt, labiau nei bet kuri statistinė dvimečio mama. Iš kitos pusės, yra dalykų, kuriuos žinant darosi truputį ramiau. Žodžiu, dar tikrai reikia gerokai su savimi padirbėti, na ir, žinoma, kažkaip tuo pačiu pasimėgauti paskutine tokia betarpiško buvimo drauge vasara.
Nuo ko pradėti? Nuo savęs!
Visų pirma reikėtų susitvarkyti su savo mintimis. Žinau, skamba utopiškai, bet būtent tam ir yra pasiruošimo laikas, kad galėtume nuraminti, bent šiek tiek, įsisiūbuojančią vaizduotę ir susidėlioti viską į savus stalčiukus. Kai mūsų - tėvų mintys bus plius minus nurimusios, lengviau bus ir vaikui, kuris ne tik nuskaito, bet ir dažnai perima tėvų emocijas.
Sekantis žingsnis, man asmeniškai, labai sudėtingas - po truputį mokyti vaiką pabūti atskirai.
Psichologai rekomenduoja, dėl abiejų ramybės, išmokti pabūti atskirai vienam nuo kito. Iš pradžių pakanka ir to, kad vaikas liktų savo namuose, pažįstamoje erdvėje be mamos, pavyzdžiui, su močiute, jūsų patikima drauge, aukle ar pan. Vėliau galima pratinti vaiką pabūti be mamos ir ne savo namuose, pavyzdžiui, pas tėvukus.
Vaikui labai padėtų įgytas įgūdis pasitikėti kitais suaugusiaisiais, gebėti paprašyti pagalbos ar priešingai - pabūti be pagalbos ir savarankiškai išsiaiškinti tam tikras smulkmenas.
Sekantys etapai, susiję su vaiko savarankiškumu gebant apsitarnauti, mano manymu, yra labai svarbūs pačio vaiko savivertei ir komfortišumo jausmui patekus į nepažįstamą aplinką.
Taigi - gebėjimas savarankiškai (arba BEVEIK savarankiškai) pavalgyti.
Alkanas vaikas yra piktas, irzlus, neklusnus, nenorintis bendrauti ir dar visoks koks "ne" net savo namų aplinkoje. Mes tikrai negalime prognozuoti, kokios bus pirmosios dienos darželyje: gal vaikui ne iš karto pavyks susidraugauti su auklėtojomis, gal jam nepatiks ten dirbantys suaugusieji, gal aplankys gėdos (kad pats negeba pavalgyti) ar silpnumo jausmas, ko pasekoje gali išsivystyti nevalgumo darželyje įprotis. O tada bus taip, kad nieko nevalgys darželyje ir šluote šluos viską grįžęs namo, ar blogesniu variantu - jau automobilyje pakeliui į namus reikalaus maisto.
Mokantis pats pavalgyti jausis saugiau ir geriau, ne toks priklausomas nuo svetimų žmonių ir bejėgis būti be mamos. Sočiam vaikui viskas atrodys daug šviesiau. Tad, mielos mamos (žinoma, ir tėčiai!), neleiskite dienų veltui ir jau nuo šiandien pradėkite mažąjį mokyti pavalgyti savarankiškai. Gera žinia ta, kad vaikai - labai imlūs! Po kelių savaičių ar mėnesio jūsų vaikas jau tikrai turėtų sugebėti taikliai nuvairuoti pilną šaukštą ar šakutę į savo burnytę ;)
Nepamainomas dalykas - gebėjimas naudotis puoduku.
Tuštinimasis yra dar vienas pirminis ir gana intymus kiekvieno žmogaus poreikis. Kai mama ar tėtis keičia sauskelnes yra viena, o kai tai padaryti sugalvoja svetimas žmogus - visai kas kita. Kad ir kaip optimistiškai nusiteiksite, nereikėtų atmesti to varianto (kaip ir valgant), kad vaikui gali nepatikti ar jis taip greitai neįsileis į savo komforto ratą auklėtojų, tad sauskelnių keitimas gali kelti rimtą diskomfortą. Be to, jūsų vaikas grupėje nebus vienas, tad auklėtojos prisisiotas sauskelnes gali pastebėti gerokai vėliau nei tai padarytų mama.
Mokėdamas naudotis puoduku, vaikas sysių gali atlikti savarankiškai, be suaugusiojo pagalbos, o puoduką juk visi suaugusieji tvarko daugmaž panašiai (priešingai nei elgiasi keičiant sauskelnes), todėl vaikui tai neturėtų sukelti papildomų nemalonių pojūčių.
Dar vienas savarankiškumo punktas - gebėjimas pačiam apsirengti pagrindinius drabužius.
Sakysite "Mano vaikas juk dar toooks mažas!"? Taip, tikrai neprilygsta suaugusiam žmogui, bet dalis pusantrų sulaukusiųjų noriai įsitraukia į žaidimus su tėvais "apsirengsiu pats!" - išnaudokite tai. Jeigu tik matote bent menkiausią norą apsimauti kojines, kelnes ar megztinį - leiskite vaikui daryti tai pačiam! Jeigu tokio noro vaikas nerodo, švelniai paskatinkite, parodykite kaip tai padaryti.
Ką jau kalbėti apie dvimetį (tikėtina, kad būtent tiek ar net daugiau bus jūsų darželinukui), kuris pajėgus apsiauti batukus, šlepetes, kojines, kelnaites, marškinėlius, kelnes, sijoną ar net megztinį.
Savarankiškumas ir nepriklausymas nuo mamos didina vaiko pasitikėjimą savimi. Jis žino, kad gali ir pats savimi pasirūpinti. Be to, taip galės išvengti nenorimo kontakto su svetimu ir kol kas jam nepažįstamu žmogumi - darželio auklėtoja.
Tai, kas galimai palengvins vaiko adaptaciją darželyje - gebėjimas pačiam užmigti savo lovytėje.
Vaikas, kuris iki pat darželio lankymo dienos vis dar miega vienoje lovoje su tėvais arba prie kurio šalia iki kol užmiega pietų miego paguli mama, patirs daug daugiau streso darželyje, sužinojęs, kad užmigti teks vienam pačiam atsigulus į priskirtą jam lovelę, lyginant su tuo vaiku, kuris bus pratęs miegoti savo lovelėje ir jaukiai jausis tiesiog įsisukęs į antklodę.
Tęsinys - "Vaikas gavo darželį! O kas dabar?" 2 dalyje.
