Kaip tinklaraščio apie vaikus ir jų tėvus autorė, vakar turėjau, mažų mažiausiai, Instagram'e įkelti nuotrauką, kurioje aš su dukra arba aš su savo mama, gal dar kokias už širdies griebiančias eiles pridėti ir tai ištransliuoti kaip sveikinimą visoms esamoms ir būsimoms mamoms. Nepadariau to sąmoningai. Nors ta diena - man tikrai labai brangi ir ypatinga. Gal dėl to nesinori jos įvilkti į tą banalumo patalą ir šiltai užmigdyti. Tegul gyvena! Kunkuliuoja, verda! Kaip ir kasdien, kai neminime Mamos dienos.Esu tikras žmogus, kuris nemėgsta vynioti į vatą, mėgsta pasisakyti ir išsakyti savo nuomonę, net kai kartais, galbūt, derėtų patylėti... Tokia esu dukra, sesė, žmona, marti, draugė ir mama. Tokia esu darbuose, tokia - namuose. Nemėgstu dvilypumo ir veidmainiavimo. Žinau, kad tokio tipo žmonės tikrai ne visiems patinka. Bet aš juk nesu koks aukso grynuolis ar tviskantis deimančiukas, kurį pamatę visi puola aikčioti ir žavėtis. Tai, kad neturiu VISIEMS patikti supratau ne taip labai senai. Viskam, kas tikra, taip sakant, reikia laiko. Savo laiko.
Mano vyras irgi ne iš tų saldžiųjų, kuris neša kasdien, su progom ir be jų, gėles, saldainius ir ruošia romantiškas vakarienes. Tiesą sakant, tokiu jis net nebandė apsimesti kai dar tik pradėjome draugauti, būdami paskutinėse mokyklos klasėse. Ir gerai. Nebuvo šoko vėliau, kai nusiplauna rožinės spalvos ir pradedi, pavyzdžiui, kartu gyventi.
Kur link (šį kartą - per aplinkui, su priešistorėmis) suku? O gi link to, kad kai laukėme mūsų dukros, jau tada žinojau, kad nebus jis ir saldus tėtis. Tiesą sakant, stengiausi nesusikurti jokių iliuzijų ir nepiešiau mintyse vaizdinių. Ramiai sau kartojau: bus toks tėtis, kokiu pats norės būti. Na, o dukrai, jis bus, bet kokiu atveju, pats geriausias. Tiesiog.
Pernai, minint pirmąją Mamyčių dieną jau su kelių mėnesių dukra ant rankų, kažkodėl vyliausi ir tikėjausi kokios nors mini staigmenos, ar tiesiog gero žodžio - KO NORS! Matyt, hormonai vis dar darė savo juodus darbelius... Ir, neslėpsiu, buvo šiek tiek liūdna, kai nieko, bet to, kad važiavome sveikinti savų mamų-močiučių, nebuvo. Jaučiausi nepelnytai atsidūrusi užribyje. Šiemet, minint antrąją Mamos dieną, nuoširdžiai - nesitikėjau nieko. Nieko ir nebuvo, nes mano vyro nuomone, vaikas pasveikins tada - kada pats (su)gebės tai padaryti. Bet žinote, nebebuvo ir liūdna ar slogu. Vakar, neturėjau laiko paanalizuoti, kodėl gi pasikeitė tie mano jausmai ir vertinimas. O šiandien, po, beje, panašaus turinio pamąstymų vienoje Instagram paskyroje, perskaičiau raktinius žodžius(!): Skaudina tik mūsų susikurti lūkesčiai". Ir tai yra TOKIA tiesa!
Nesiplėtosiu ta tema, ar vyrai turėtų ar neturėtų padėti patiems mažiausiems, kol dar negeba patys to padaryti, pasveikinti mus - mamas. Labai jau daug tų vyrų ir, sakyčiau, ne taip labai besiskiriančių savo požiūriu ir elgesiu šiuo klausimu. Man tik lengvėjo, jeigu taip galima pasakyti, su kiekvienu skaitomu pasisakymu (kuriame, deja, buvo aprašomi labai panašaus požiūrio vyrai), kad maniškis - toks ne vienintelis :))) Lietuviškas bruožas prasiveržė, nieko nepadarysi.
O pabaigai noriu pasakyti, kad per šiuos metus (jeigu matuosime juos nuo pernai mamyčių dienos iki šiųmetinės) aš išmokau nekelti nei sau, nei kitiems tiek daug lūkesčių. Nuleidau kartelę įsivaizdavimui, kas yra tobula mama ir stengiuosi kasdien būti pakankamai gera mama savo dukrytei - truputį geresnė nei vakar, bet ne tokia gera, kaip galbūt galėsiu būti rytoj. Ir nuoširdžiai stengiuosi mėgautis mūsų laiku drauge.
Vakar man geriausia gėlių puokšte buvo ryte nubudus pamatyti savo dukrytės besišypsantį veidą ir užmiegotas akytes, matyti į mane ištiestas rankas, kurios nebyliai prašo būti įkeltai į tėvų lovą pasiniurkymams, bučiniams ir pasikutenimams. Tikrai! Man tai pati geriausia dienos pradžia ir kai taip nutinka (o nutinka tokie rytai, dėkui Die, 90 procentų) - kiekviena diena yra Mamos diena
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą