Atjunkymas - misija (NE)įmanoma?

Pačioje pradžioje, kai dar tik laukiausi ir skaičiau K. Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas", dvejonių - pavyks ar ne, neturėjau, bet vis dar turėjau tam tikrų nusistatymų, kurie nebuvo pagrįsti. Tai buvo tiesiog, sakyčiau, labiau visuomenės suformuotos klišės. Viena jų - žindysiu iki metų. Pirmas pusmetis tiesiog praskriejo, prasidėjo primaitinimas, bet, žinoma, žindžiau ir toliau. Pirmasis gimtadienis atėjo irgi greičiau nei atrodė, kad ateis. Matyt, mano biologinis laikrodis veikė kažkaip kitaip nei visi likusieji, negailestingai skaičiuojantys mūsų kelionės drauge mėnesį po mėnesio. Pirmąjį gimtadienį dukra pasitiko būdama už jūrų marių ir tos 10 atostogų dienų buvo sugrįžimas į laikus, kai pienukas kas 2 - 3 valandas buvo OK. Taip nutiko dėl to, kad pasirinktame viešbutyje meniu nebuvo palankus dukros skoniams bei norams, tai įtiko tik vaisiai ir daržovės. Aišku, 40 laipsnių siekiantis karštis dienomis ir vos pakrentantis žemyn termometro stulpelis vakarais bei naktimis taip pat nepadėjo šiuo klausimu. Nedarėme didelės tragedijos iš to. Džiaugiausi, kad vis dar maitinu, nes kitu atveju būtų buvę tikrai liūdnokos atostogos. Grįžtant prie temos - grįžusi iš kelionės, vietoj to, kad drastiškai nutraukčiau žindymą, pradėjau ieškoti daugiau informacijos apie ilgalaikį žindymą, žindymą antrus metus - pliusus, minusus ir t.t. Minusų čia, aišku, kaip ir nerasta, bet galbūt man pačiai reikėjo tvirtumo, nes motyvacijos pakankamai suteikė dukra. Tos, kurios žindo ilgiau nei metus, manau, supras apie ką aš, sakydama, kad reikėjo tvirtumo, nes gi žindomi kūdikiai - labai miela ir žavu, o štai jau bėgiojantys ir dantukus skaičiuojantys pipirai, visuomenės akimis - visai kas kita. Taigi, dėl tokio požiūrio mamoms reikia apsišarvuoti kantrybe aplinkinių bukumo atžvilgiu ir užsidėti nematomas (o kartais galima ir matomas!) ausines, kai prasideda bobučių "Toks didelis, o dar maitini?! Fuuu". Mūsų atveju, praėjus šiek tiek laiko nuo kelionės, per kurią dukra buvo sugrįžusi prie dieninių žindymų, vėl liko tik prieš pietų miegą, vakarinis, prieš nakties miegą ir keli naktiniai (dažniausiai 2-3 kartai) maitinimai. Kai dukrai buvo maždaug 18 mėnesių, pasitarėme ir su vyro/tėčio pagalba pakankamai neskausmingai panaikinome vidurnakčio valgymą, o vėliau ir nubudimą. Naktimis vis dar kantriai kėliausi ir žindžiau pagal poreikį, nors bobutės pasakojo, kad "Kai nustosi maitinti - tada ir išmiegos visą naktį". Deja, įvyko taip, kad iš 2-3 dukros sprendimu likus tik vienam naktiniam žindymui vieną naktį dukra PATI nenubudo pažįsti nei karto(!). Kitą naktį - tas pats. Dar kitą - vis dar tas pats - nenubudo. Ir nors buvo sakančių "Nesidžiaukite, čia tik kelios naktys tokios bus", dukra taip ir neatsikelia žįsti jau ketvirtas mėnuo. Taigi, paneigtas dar vienas mitas "Nustosi žindyti - pradės miegoti". Tereikia kantrybės, kad ir kaip nelengva kartais viskas atrodo.
Kadangi mėgstu laisvomis minutėmis (nakties miego sąskaita) pasiknaisioti savo mintyse, jausmuose ir pojūčiuose, pradėjau galvoti, negi mes abi čia taip gražiai, mažais žingsneliais keliaujame link to natūralaus atjunkymo?! Kai vaikas pats atsisako pienelio arba yra tokio amžiaus ir samprotavimo, kad su juo jau galima susitarti šiuo klausimu (kalbu apie maždaug 2-3 metų intervalą, ne mokyklinį amžių). Bijojau net ir mintyse tuo pasidžiaugti! Nes kas gali būti geriau, nei natūralus atjunkymas, be streso, isterijų, ašarų ir visų kitų viražų. Ir tada, kaip tyčia, atsiverčiu skaitomos knygos sekantį skyrių "Atjunkymas - misija įmanoma!" (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 180 psl.). Su tomis, kas šios knygos dėl vienokių ar kitokių priežasčių neskaitė, pasidalinsiu trumpomis mamos psichologės įžvalgomis iš šio skyriaus:

• "Kol pati dar neturėjau vaiko, labai jau grėsmingai atrodė visos girdėtos nujunkymo istorijos. Dabar jau žinau, kad nujunkymas gali būti tik dar vienas normalios kasdienybės normalus etapas, nesusijęs su stresu, bemiegėmis naktimis ir kitais nemaloniais dalykais." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 180 psl.);
• "Galima labai daug diskutuoti, kaip ilgai reikėtų žindyti vaiką. Svarbu suprasti, kad nėra konkretaus vaiko amžiaus, nuo kurio žindymas būtų nebenaudingas, nebereikalingas ar net žalingas" (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai." 181 psl.);
• "Kitas labai paplitęs mitas - naktinio žindymo nutraukimas neva vaikelio labui <...> Juoką kelia ir teiginiai, kuriais nuvertinama žindymo nauda ir skatinimas maitinti kūdikį mišinukais." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 181 psl.);
• "Linkiu visoms mamos, ketinančioms žindyti savo vaiką pagal poreikį ilgiau nei 6 mėnesius, pasikliauti savimi. Ir ieškoti bendraminčių. Tai labai padeda." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 182 psl.);
• "<...> supratau, kodėl per žindymo kursus mes neplėtojome nujunkymo klausimo. Jei tai vyksta laiku, natūraliai, nėra net apie ką ir kalbėti. <...> Pakanka suprasti, kad vaikelis jau turėtų sugebėti suvokti priežasties ir pasekmės ryšius. Todėl neteisinga teigti, kad kūdikio nujunkymas yra lengvesnis, nes kūdikis geba priešintis ribotai, frustracija irgi mažesnė. Jis lengviau pasiduoda. <...> Kalbantis mažylis gali išreikšti sielvartą aiškiau ir sulaukti tokios pagalbos, kokios reikia." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 183 psl.);
• "Vidinis įsitikinimas, kad reikia žindymą žūtbūt nutraukti, padėjo man išlaikyti vidinę ramybę. Aš tolerantiškai priėmiau vaiko sielvartą". (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 184 psl.);
• "Svarbiausia gerbti vaiko individualumą. Nieko nesitikėkite iš vaiko ir duokite jam tiek laiko, kiek reikia. Todėl pradėti atjunkyti geriausia tuomet, kai vaikui galima skirti daugiau dėmesio ir nėra nepalankių aplinkybių. Tam ypač tinka atostogos, savaitgalis." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185 psl.);
• "Esmė - mamos ir kitų šeimos narių tvirtybė. Jei jau pasiryžote nutraukti žindymą, taip ir padarykite. Neženkite žingsnio atgal. Kitaip mokysite vaiką manipuliuoti. Atkaklumas puikiai suderinamas su švelnumu, meile, dėmesiu." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185 psl.);
• "Sunkiausios buvo pirmos trys dienos, tiksliau, vakarai. Mačiau, kaip sunku sūnui. Nėra paprasta mažyliui pasakyti man suprantamą argumentą: "Manau, mums reikia daugiau savarankiškumo, todėl nusprendžiau žindymą nutraukti." (R. Murauskienė "(NE)tobulos mamos užrašai" 185-186 psl.);

Kaip sako psichologė: "Gyvenimas su vaikais yra kaip kompiuterinis žaidimas: jei įveiki vieną lygį, pereini į kitą." - negalėčiau pasakyti geriau!