Jeigu prašokote - įžanga, kodėl C. Gonzalez knyga "Mano vaikas nieko nevalgo" pateko į mano rankas .
Mane labai pozityviai nuteikė dar anotacijoje išreikšta gydytojo C. Gonzalez'o mintis, kad kiekvienas vaikas nuo pirmųjų dienų žino, kiek maisto jam reikia. Daugelis tėvų mano, kad jų vaikai valgo per mažai, bet tai tik su(si)kurtas mitas, kurį įtakoja aplinka ir pačių tėvų abejonės. Visada maniau, kad žinojimas/domėjimasis - šviesa. Jūs kartu į tą šviesą? ;)
Kai augini pirmagimį ir daug laiko praleidi namuose, gali atrodyti, kad tik tavo vieno vaikas nevalgo, tik tavo vieno vaikas nemiega, tik tavo vaikas vis dar keliasi naktimis ir dar daugybė "tik tavo vaikas...". Žinoma, bendravimas su panašaus likimo personomis, t. y. kitomis mamomis šiek tiek padeda susivokti, kad vis dėlto ne tavo vieno vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, bet visada atsiranda tokių, kurių vaikas gink Die nepanašus į daugumą ir kuo puikiausiai valgo, ir jau senai senai išmiega visą naktį ir pan. Silpnesnių nervų mamas čia ištinka "tai gal aš nepakankamai gera mama?" sindromas - visai be reikalo. Daktaras C. Gonzalez'as remdamasis tikimybių teorija sako, kad " <...> pasaulyje tikrai esama vaikų, kurie valgo mažiau už jūsiškį". Jau ramiau, tiesa?
Knygos autorius išskiria tris pagrindines valgymo funkcijas: išgyventi; augti arba priaugti svorio; judėti, dirbti ir žaisti. "Mažų vaikų skrandukai maži. Jiems reikia koncentruoto maisto, kurio kaloringumas didelis, o tūris mažas", teigia gydytojas. "100 g motinos pieno yra 70 kcal. Palyginkime: 100 g virtų ryžių turi 126 kcal, virtų avinžirnių - 150 kcal, vištienos - 186 kcal, bananų - 91 kcal, o 100 g obuolių - tik 52 kcal, apelsinų - 45 kcal, virtų morkų - 27 kcal, virtų kopūstų - 15 kcal, virtų špinatų - 20 kcal, šparaginių pupelių - 15 kcal, salotų - 17 kcal." (C. Gonzalez, p.33). Skaičiai kalba patys už save. Dabar, manau, jau turėsite ką atsakyti tiems, kurie nuvertindami motinos pieną siūlys "sočiau" pamaitinti kūdikį.
Man asmeniškai akibrokštas buvo tai, kad daugelis liaunasi valgyti sulaukę metų, nes to pirmojo gimtadienio lauki su mintimi "na, gal dabar jau pradės daugiau valgyti"... Metai nėra tiksliai apibrėžtas laikas. Vieni kūdikiai gali liautis valgę devynių mėnesių, kiti sulaukę pusantrų ar dvejų metukų. Gydytojo teigimu šitaip viskas pasikeičia dėl sulėtėjusio augimo tempo. "Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikiai auga greičiau nei bet kada (išskyrus gimdoje praleistą laiką). Antraisiais metais augimas jau gerokai lėtesnis: tik maždaug 9 cm ir 2 kg. Kadangi vaikas vis daugiau juda, padidėja judėti reikalingos energijos poreikis, be to, padidėja poreikis energijos, kurios reikia išgyventi, nes vaikas yra didesnis.Bet augti reikalingos energijos poreikis sumažėja labai ryškiai, taigi vaikui apskritai energijos reikia tiek pat arba mažiau nei anksčiau" (C. Gonzalez, p. 35). Ar jus tai išgąsdino? Mane nuramino, nes suvokiau, kaip funkcionuoja organizmas ir, kad vaikas naudodamasis savireguliacijos mechanizmais, tikrai nenumirs dėl mažiau suvalgomo maisto kiekio. Ar tai laikina? Pasak gydytojo "daugelis vaikų tarp penkerių ir septynerių metų tikrai pradeda valgyti daugiau, nes patys darosi didesni. Tačiau toks menkas pokytis paprastai neatitinka šeimos lūkesčių" (C. Gonzalez, p. 35). Nevertėtų pamiršti to, kad esama žmonių, kurie visą gyvenimą yra nevalgūs.
Skyrius apie tuos, kurie "vos patenka į grafiką" - mums!!! Sutikite, kad aplink mus tikrai labai daug skirtingo kūno sudėjimo žmonių - nuo smulkutės vos 50 sveriančios draugės, iki solidaus dėdės, sveriančio 105 kg. Niekas juk jų nesveria kas mėnesį ir nebando patalpinti ant kokio nors grafiko linijos, tiesa? Tai kodėl gi taip jaudinamės dėl savo vaikų užimamos vietos augimo grafikuose?
Išanalizavęs vienos mamos laišką ir konkretų jos dukros atvejį gydytojas C. Gonzalez'as padarė išvadą, kad egzistuoja dvi pagrindinės problemos: "pirma - bendra augimo grafikų interpretacija, antra - krūtimi maitinamų vaikų augimo tempai". Prisiminkite tai! Jeigu laiku būčiau perskaičiusi šį knygos skyrių, būčiau turėjusi galimybę plačiau padiskutuoti su mūsų šeimos gydytoja apie augimo kreives, o ne vien tik kaltai linkčioti galva.
P. S. trečiojoje knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalgos dalyje - kaip išvengti nevalgymo problemos.
Mane labai pozityviai nuteikė dar anotacijoje išreikšta gydytojo C. Gonzalez'o mintis, kad kiekvienas vaikas nuo pirmųjų dienų žino, kiek maisto jam reikia. Daugelis tėvų mano, kad jų vaikai valgo per mažai, bet tai tik su(si)kurtas mitas, kurį įtakoja aplinka ir pačių tėvų abejonės. Visada maniau, kad žinojimas/domėjimasis - šviesa. Jūs kartu į tą šviesą? ;)
 |
| Carlos Gonzalez Mano vaikas nieko nevalgo |
Knygos autorius išskiria tris pagrindines valgymo funkcijas: išgyventi; augti arba priaugti svorio; judėti, dirbti ir žaisti. "Mažų vaikų skrandukai maži. Jiems reikia koncentruoto maisto, kurio kaloringumas didelis, o tūris mažas", teigia gydytojas. "100 g motinos pieno yra 70 kcal. Palyginkime: 100 g virtų ryžių turi 126 kcal, virtų avinžirnių - 150 kcal, vištienos - 186 kcal, bananų - 91 kcal, o 100 g obuolių - tik 52 kcal, apelsinų - 45 kcal, virtų morkų - 27 kcal, virtų kopūstų - 15 kcal, virtų špinatų - 20 kcal, šparaginių pupelių - 15 kcal, salotų - 17 kcal." (C. Gonzalez, p.33). Skaičiai kalba patys už save. Dabar, manau, jau turėsite ką atsakyti tiems, kurie nuvertindami motinos pieną siūlys "sočiau" pamaitinti kūdikį.
Man asmeniškai akibrokštas buvo tai, kad daugelis liaunasi valgyti sulaukę metų, nes to pirmojo gimtadienio lauki su mintimi "na, gal dabar jau pradės daugiau valgyti"... Metai nėra tiksliai apibrėžtas laikas. Vieni kūdikiai gali liautis valgę devynių mėnesių, kiti sulaukę pusantrų ar dvejų metukų. Gydytojo teigimu šitaip viskas pasikeičia dėl sulėtėjusio augimo tempo. "Per pirmuosius gyvenimo metus kūdikiai auga greičiau nei bet kada (išskyrus gimdoje praleistą laiką). Antraisiais metais augimas jau gerokai lėtesnis: tik maždaug 9 cm ir 2 kg. Kadangi vaikas vis daugiau juda, padidėja judėti reikalingos energijos poreikis, be to, padidėja poreikis energijos, kurios reikia išgyventi, nes vaikas yra didesnis.Bet augti reikalingos energijos poreikis sumažėja labai ryškiai, taigi vaikui apskritai energijos reikia tiek pat arba mažiau nei anksčiau" (C. Gonzalez, p. 35). Ar jus tai išgąsdino? Mane nuramino, nes suvokiau, kaip funkcionuoja organizmas ir, kad vaikas naudodamasis savireguliacijos mechanizmais, tikrai nenumirs dėl mažiau suvalgomo maisto kiekio. Ar tai laikina? Pasak gydytojo "daugelis vaikų tarp penkerių ir septynerių metų tikrai pradeda valgyti daugiau, nes patys darosi didesni. Tačiau toks menkas pokytis paprastai neatitinka šeimos lūkesčių" (C. Gonzalez, p. 35). Nevertėtų pamiršti to, kad esama žmonių, kurie visą gyvenimą yra nevalgūs.
Skyrius apie tuos, kurie "vos patenka į grafiką" - mums!!! Sutikite, kad aplink mus tikrai labai daug skirtingo kūno sudėjimo žmonių - nuo smulkutės vos 50 sveriančios draugės, iki solidaus dėdės, sveriančio 105 kg. Niekas juk jų nesveria kas mėnesį ir nebando patalpinti ant kokio nors grafiko linijos, tiesa? Tai kodėl gi taip jaudinamės dėl savo vaikų užimamos vietos augimo grafikuose?
Išanalizavęs vienos mamos laišką ir konkretų jos dukros atvejį gydytojas C. Gonzalez'as padarė išvadą, kad egzistuoja dvi pagrindinės problemos: "pirma - bendra augimo grafikų interpretacija, antra - krūtimi maitinamų vaikų augimo tempai". Prisiminkite tai! Jeigu laiku būčiau perskaičiusi šį knygos skyrių, būčiau turėjusi galimybę plačiau padiskutuoti su mūsų šeimos gydytoja apie augimo kreives, o ne vien tik kaltai linkčioti galva.
P. S. trečiojoje knygos "Mano vaikas nieko nevalgo" apžvalgos dalyje - kaip išvengti nevalgymo problemos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą