Planavau šį įrašą parašyti pirmajam Jogailės gimtadieniui. Kažkaip prasilenkė mano planai ir laikas, todėl rašau dabar (per kelis prisėdimus), 17 mėnesių mini gimtadieniui. Tie septynetai vis nepaleidžia. Jau kelios dienos, o gal ir savaitės laisvą tylos minutę galvoje sukasi punktai, kurie atsirado kartu su Jogaile. Taigi, per daug
nemistifikuojant,
nesaldinant ir
nedemonizuojant viską pasvėrus ir perdėliojus savose
lentynose šiai dienai esu tokia:
visų pirma, tai turbūt nelabai kokia žmona savo vyrui, nes priešiniesi tam ar ne - gamta taip jau sudėliojo, kad gimus kūdikiui hierarchijos principu šis ir tampa mamai visa ko visa kas, nes kitu atveju, kaip mokslininkai, tyrinėjantys gimdymą - kaip procesą ir kūdikio atėjimą į šį pasaulį, įvardina taip, jog kūdikis - silpnas ir pats negalintis savimi pasirūpinti esant kitoms sąlygoms sunkiai arba išvis neišgyventų, todėl mamai gimdymo metu išsiskiria didžiuliai hormonų kiekiai, kurie sąlygoja tai, kad jai
nuneša stogą ir ji besąlygiškai įsimyli savo kūdikį.
Meile,
shit happens... Nepaisant to, ko negaliu nuneigti ar kažkaip apeiti, aš vis dar Tavo ir su tavimi - tik gal kiek kitaip nei anksčiau.
Antra - pagimdžiusi supratau apie ką kalbėjo kursuose specialistė: "Gimdymas - tik pradžia. Visas didysis darbas laukia po jo - žindymas, kūdikio priežiūra, pirmieji mėnesiai, metai..." ir t.t. O Dievai, kokia ji buvo teisi!
Trečia, reziumuodama sau pirmąjį mūsų trijų (šiaip tai, keturių, įskaitant šunį) mėnesį pasidariau išvadas, kad savitaiga - stiprus dalykas ir, kad domėjimasis, žinios - šviesa tunelio gale dažnose situacijose. Gimdymas buvo sklandus ir greitas, kokiam save programavau ištisus mėnesius. Nebuvau viena
mūšio lauke, nes turėjau savo palaikymo komandą (didelis ačiū vienam tos komandos nariui, kuris persigalvojo ir tiesiog buvo su manimi), o visų svarbiausia, su dukra buvome vienis. Beliko įsiklausyti į kūno siunčiamus signalus.
Jei ir šiek tiek baiminausi, kaip bus grįžus į namus jau trise, viskas susidėliojo į savas vietas natūraliai. Ir galiausiai, mes supratome, kad išgyvensime :D
Pastaba: po antro ir trečio punktų aš niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau iki to laiko. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog. Įvyksta pokytis ne tik vizualiai - kūniškai, bet, turbūt net labiau, viduje.
Per šį laiką pasikeitė kai kurie mano įsitikinimai ir nuostatos. Atsirado kitokių minčių. Ir sustiprėjo atsakomybės jausmas, kuris, beje, ir šiaip nebuvo labai silpnas. Dabar man dar svarbiau tai, ką darau ir sakau, nes esu pavyzdys. Ir puikiausia būna tada, kai esu pavyzdys ne žodžiais, o savo veiksmais ir darbais. Su vyru pasirinkome būtent tokią ugdymo filosofiją.
Jeigu į tai pasižiūrėti visiškai buitiškai, tai tarkim, atliekų rūšiavimas (tai darėme ir iki susilaukiant vaiko), atsisakymas tam tikrų daiktų, įsigijimas mažiau ir tik to, kas reikalinga, mažinant tą beprotišką vartotojiškumo kultą. Pats suvokimas, kad svarbu(!), kas po manęs.
Jeigu dar apie buitį ir mini pasikeitimus, tai ilgiau mirkau daržoves iš
prekybcentrių, plaunu su soda (o dar kartais ir karštu vandeniu perlieju) net tuos vaisius, kurių žievelę vis tiek nulupame. Ir ne, man nesunku pagaminti dukrai pietus be druskos ir nelaikau to
atskiru gaminimu.
Dar išmokau ramiau reaguoti į nevisai tvarkingus namus. Sužinojau, kad kai kurie buities darbai neatlikti niekur nepabėga - kantriai laukia ir būna atlikti, pavyzdžiui, po valandos ar dviejų.
Vis dar išmuša šioks toks karštis, kai matau, kad dukra lauke braukia išskalbtomis pirštinėmis per važiuojamosios dalies asfaltą arba
nuvalo senai, oj senai plovykloje buvusią mūsų mašiną... Bet juk tam ir sukurtos skalbimo mašinos, tiesa? Svarbu, kad susilaikau nuo komentarų ir leidžiu dukrai tyrinėti. Man tai tik purvina mašina, o jai, galbūt, kosminis laivas, nusileidęs iš kitos galaktikos, o tas purvas - visai ne purvas, o
tarpgalaktinės dulkės. Supratote, manau, apie ką aš ;)
Dabar turiu jau ne vieną priežastį, bet visas dvi, kodėl kasdien kvėpuojame grynu oru. Visoms trims tai tik į naudą, žinau. Ir nors kartais
laaaabai tingisi - einam. Čia sakyčiau, gal net prie valios ugdymo(si) būtų galima priskirti.
Kasdienėse situacijose pajutau, kiek daug man tvirtybės ir pasitikėjimo tame, ką ir kaip darau, suteikia įgytos teorinės ir, žinoma, praktinės žinios bei gebėjimai apie įvairius amžiaus tarpsnius ir jiems būdingus niuansus. Ačiū tiems, kas manimi tikėjo ir su kuo drauge dirbome ikimokyklinėje ugdymo sistemoje, bet žinote ką?! Dabar, su sava
mamiška patirtimi, aš būčiau ne labai gera, o tiesiog puiki darbuotoja! ;))
Kaip asmenybė patyriau susidvejinimą ar suvienodėjimą, o gal tiesiog asimiliaciją su savo vaiku, na, o dabar po truputį mokausi atsitraukti (na, taip per
mikro plauką :D ) ir vėl prisiminti save. Manau, kad tai įtakojo ir grįžimą prie rašymo. Ne gana to, vieną tinklaraštį rašyti man pasirodė per menkas iššūkis sau, tai štai, sukūriau antrąjį. Ir žinote, tas lėtas, bet mano supratimą ir vertybes atitinkantis progresas, man patinka! Ačiū jums, nes be skaitytojų
rašytojas, kaip žinia, nelabai kaip.
Tiesa, dar vienas svarbus pripažinimas sau yra tai, kad mamiškos smegenys veikia tikrai kitaip nei visų :D Draugės, mano mielos, kurios susilaukėte vaikų anksčiau - netikėjau, kad TAIP stipriai smogia visas tas reikalas. Dabar žinau. Ir viliuosi, kad iki to laiko, kai reikės grįžti į darbą, jos bent šiek tiek
normalizuosis (laikau sukryžiavusi ir rankų, ir kojų pirštus!!!).
Neturėdama galimybės tiek daug, kiek norėtųsi, bendrauti realiai, atradau bendravimo
per atstumą malonumą ir instagram'ą, o tiksliau, šaunias mamas ir ne tik jas.
Žinau, kad dar yra daugybė dalykų, kurių turiu ar turėsiu išmokti ateityje. Žinau, kad bus situacijų, kurias reikės išspręsti, problemų, kurias visi drauge narpliosime... Bus visko. Bet tikrai žinau, kad bus ir dar daugiau juoko, mūsų bendravimo, nuostabių ir įsimintinų akimirkų, galimybių, pokyčių ir dar bala žino ko. Ir viską su malonumu priimsiu, nes tai skirta man.
Žinau ir tai, kad dar yra kur tobulėti ir, kad yra dalykų ar situacijų, kurie man vis dar
užtrumpina smegenis ar
išmuša saugiklius. Bet tai pripažinti, garsiai įvardinti - irgi didelis žingsnis.
Uhu!
Mano
perfekcionizmas buityje ir vaiko reikaluose vis dažniau eina
pasnausti ant sofutės ir tai mane džiugina!
Apibendrinant (nors rašyti čia dar galima ilgai, bet skaityti, įtariu, ne taip ilgai) norisi sakyti, kad esu šiek tiek geresnė savęs versija nei prieš, tarkim, du metus.
O kad mūsų visų kelionė tik prasidėjo - nenuginčijamas faktas, tad belieka pasitikrinti turimo
bagažo turinį ir keliauti tolyn!
