Apie tą "kitą mandagumą" ARBA vidinius pokyčius ir kelionę į save

Iki tol, kol tapau mama, visiems visur ir beveik visada būdavau gera, mandagi, paklusni, o pasakyti NE atrodė, kaip koks didžiausias gyvenimo iššūkis. Tiesa, tokia būdavau su aplinkiniais, o saviems tekdavo atlaikyti mano iškrovas, nes visiems ir visada geras būti tiesiog negali. Juk būna dienų, kai ne ta koja išlipi iš lovos ar kas nors žiauriai sunervina, o gal viena po kitos sekančios mažos dienos nesėkmės (nulūžęs nagas, prairusios pėdkelnės, žinoma, pačiu netinkamiausiu momentu, pasibaigęs rašiklis, ne ta puse nukritusi duonos riekė, iš rankų iškritusios ir ant virtuvės grindų išsitaškiusios uogos... sąrašas ne baigtinis) įvaro į kampą. Psichologai turi net tam tikrų terminų apibūdinti tam, kas vyksta, kai tarkim vaikas visą dieną save tramdęs ir slopinęs, bandęs būti geras ir paslankus aplinkiniams, įpuola į mamos ar tėčio glėbį, o peržengęs namų slenkstį skelia tokį šou, kad maža nepasirodys. Taip, panašios iškrovos vyksta ir mums, suaugusiems. Tik mes tai ignoruojame. Taip darydami, manome, kad visa tai liausis. Suvokiau tai senai, bet nenumaniau, kaip keisti situaciją. Sakysite, kas čia blogo?! Mandagus, malonus žmogus juk visada arčiau už tą, kuris rėžia į akis tai, ką galvoja ir per dieną pasako keliasdešimt NE. Aplinkiniams - taip, bet vargu ar tai leidžia ramiai gyventi ir gerai jaustis tam visada mandagiam... Pastebėjau, kad tas neva mokėjimas laiku ir vietoje patylėti, nedalinti neigiamų atsakymų siejamas būtent su mandagumu. Bet juk gali išlikti mandagus: prie stalo, bendraujant, mezgant naujas pažintis ir tuo pačiu metu leisti sau būti savimi.

Nežinau, kas tiksliai, apsivertė viduje gimus dukrai, bet atsirado NE (na, dažnai vis dar, tas mandagus - ačiū, bet ne :) ), paaštrėjo sakymas to, ką galvoju ir deja, deja, toli gražu nesu visiems geras, patogus variantas. Kodėl? Dar negaliu atsakyti tiksliai, bet kapstausi ir pradedu manyti, kad tai gali būti susiję ne vien tik su nuolatiniu miego trūkumu (vis dėlto, naktimis vėl miegoti pradėjau tik š.m. gegužę), jo stygiaus įtakojamu susierzinimu ir pan. Keisčiausia, kad bendraujant su dukra, atėjus tam susierzinimo momentui, skaičiuoju iki belenkiek mintyse, giliai kvėpuoju, padarau minutės pertraukėlę, jeigu to reikia, o su suaugusiais - kita kalba. Su jais bendraujant nebesurankioju mandagumo trupinių ir nebegaliu tiesiog šypsodamasi sakyti “nieko tokio”. Ir tai, tiesą sakant, man atrodo, net ne mandagumo stygius, o suvokimas, kad tie suaugę, sveiko proto žmonės, turėtų ir patys elgtis atitinkamai, neprovokuodami tokių situacijų. O kas dėl NE, tai turbūt gerai tas, kad po vaiko priežiūros atostogų keisiu darbo vietą, ko pasėkoje, žmonės manęs nepažinos ir duok Die neklijuos tam tikrų etikečių, bent jau anksčiau laiko. Jiems neteks stebėtis, kaip “anksčiau Eglė sutiko su tuo ir anuo, o dabar, matai - ne!”. Manykim, kad nuo to visiems bus tik lengviau.

Aplinkiniai, ypač darbdaviai, mano nuomone, per daug greitai pradeda naudotis tokiu žmogaus mandagumu ir tada prasideda: nesibaigiantis “padaryk tą ir aną”, dokumentų nešimas ant darbo stalo, nes “juk tu gali?!”, asmeninio laiko vogimas ir t.t. Sakykite, ar darbdavys, o gal taip besielgiantys kolegos, yra mandagūs ir geri jums? Man atsakymo nereikia. Tebūnie retorika.

Kartais prireikia labai daug metų, kad išmoktum sakyti NE, kartais užtenka kokių nors sukrečiančią situacijų, o kartais pakanka tiesiog šalto dušo ar tapti mama (kaip nutiko man), kad praregėtum ir įgautum drąsos keisti dalykus, kurie iki šiol buvo tapę norma.

Aš buvau (na gerai gerai, dar šiek tiek ir esu) pakankamai naivi, patogi kitiems ir tai, deja, nedaro manęs laiminga. Suvokti tai ir pradėti keisti(s) - jau yra gerai! Juk ne veltui sakoma, kad pačios ilgiausios ir daugiausiai pastangų pareikalaujančios kelionės vyksta tiesiog čia - į save. Nei vienas įveiktas tūkstantis kilometrų Afrikoje ar atšiauriausiuose kraštuose neatpirks tų kelių milimetrų kelionėje į save, kai surandi, išgliaudai ir svarbiausia - paleidi, kad galėtum gyventi taikoje su savimi ir supančiu pasauliu. Be proto mėgstu keliones, tarp jų - ir tas, į save... O jūs, keliaujate?