Kai(p) aš atradau Sarah Ockwell - Smith "RAMAUS MIEGO KNYGĄ"

Mano lūpų kampučius pakėlė aukštyn perskaityta, turbūt, trumpiausia kada nors skaityta knygos dedikacija: "Skiriu savo vaikams - mama nekantrauja, kada galės jus, paauglius, kas rytą žadinti šeštą". O Dievai, kaip tai artima, pagalvojau! Kai gyveni poroje be vaikų tikrai neįvertini miego galimybių: maksimaliai naktinėji, tada kažkaip atsikeli į darbą, o jeigu tai savaitgalis - miegi iki vienuolikos. Tiesiog, nes gali. Ir nesvarbu kas ir kaip tau besakytų, kad reikia mėgautis tuo miego laiku ir galimybėmis, nes auginant vaikus teks tai bent kuriam laikui pamiršti, nesuprasi, kol pats netapsi tėčiu ar mama. Tas gyvenimas... Taip jau yra.
Gimus dukrai mes neturėjome iliuzijų, kad niekas nepasikeis arba, kad ji kažkokiu stebuklingu būdu prisitaikys prie mūsų ritmo. Taip, dalinai tai gali įvykti, nors, mūsų atveju, sakyčiau, atvirkščiai - mes pri(si)taikėme prie jos diktuojamos dienotvarkės, nes žindymas pagal poreikį ir paisymas pirminių noro miegoti ženklų mums atrodė svarbesnis nei nuolatinės kelionės per draugus, kavines ar pan. Bet čia mūsų pasirinkimas, galimi ir kiti atvejai :)
Kaip bebūtų, maždaug trečiame dukrytės gyvenimo mėnesyje susivokiau, kad nelabai ką išmanau apie vaikų miegą. Ieškojau ir radau - Sarah Ockwell - Smith "Ramaus miego knygą", kuri sudėliojo visus taškus ant i. Labai neišsiplečiant galiu paminėti, kad man tikrai buvo įdomi ir naudinga informacija apie miego fiziologiją, šiek tiek nustebino skyrius apie mitybos įtaką miegui, buvo naudinga paskaityti apie šiuolaikinių migdymo metodų bėdas ir galiausiai, patenkinti smalsumą skaitant apie miego įpročius pasaulyje ir kaip sekasi tėvams kitur.
Mūsų dukrai be penkių minučių pusantrų metų ir ne, ji neišmiega visos nakties be prabudimų. Ir šiai dienai žinau, kad tai visiškai normalu. "Ką atsakytumėte, jei paprašyčiau spėti, koks vidutinis amžius vaikų, kurie jau išmiega kiaurą naktį? Šeši mėnesiai? Galbūt devyni? Be abejonės, iki pirmojo gimtadienio?" (S. Ockwell - Smith, p. 221), provokuoja autorė. "Tyrimai rodo, kad neišmiega dauguma vaikų iki antrojo gimtadienio, ir apie 55 procentai iš jų antraisiais savo gyvenimo metais naktimis vis dar nuolat pabunda" (S. Ockwell - Smith, p. 222). Šiek tiek sukrečiantys faktai, tiesa, mieli tėveliai? Shit happens... (tinkamesnio išsireiškimo, deja, neradau).
O kur dar mūsų, tėvų, lūkesčiai vaiko adresu, kad šis vos sulaukęs metų naktį pabudęs turėtų užmigti pats. "Tyrimai rodo, kad bent 50 procentų visų metinukų prireikia tėvų pagalbos, kad vėl užmigtų. O dar labiau stebina tyrimų duomenys, kad sulaukusiems 18 mėnesių vaikams tėvų pagalbos prireikia dažniau nei jaunesniems. Iš esmės, jų miegas pablogėja, tačiau mūsų reikalavimai jiems yra didesni" (S. Ockwell - Smith, p. 222). Priminsiu, kad mūsų dukra dabar yra būtent tokio amžiaus. Džiugi perspektyva, taip sakant.
Autorė knygoje toliau gvildena, kas nutinka šiuo amžiaus laikotarpiu, kad bent pusė visų metinukų šitaip negali miegoti. "Atsakymas tampa aiškus, kai perprantame, ką kiekvieną dieną patiria vos pradedantis ropoti ar vaikščioti mažylis. Toks vaikelis žengia į kitokį pasaulį. Jam mūsų reikia tiek, pat, kaip ir pirmaisiais gyvenimo metais: jis tebėra mažutis ir palyginti, bejėgis, priklauso nuo mūsų, nes mes ir toliau tenkiname visus fizinius poreikius, kai jis išalksta, ištrokšta, maudome, keičiame sauskelnes ir tinkamai rengiame atsižvelgdami į temperatūros pokyčius." (S. Ockwell - Smith, p. 222). Knygos autorė tęsia: "Tokio mažylio darbas - tyrinėti pasaulį ir savo paties ribas. Mūsų darbas - apsaugoti jį ir suteikti saugų pagrindą grįžti pas mus, kai pasaulis tampa atšiaurus. Turime jam leisti tiek, kiek reikia: per daug ar per mažai - ir tai neigiamai paveiks jo saugumo jausmą. (S. Ockwell - Smith, p. 222).
Mes džiaugiamės kasdieniu vaiko tobulėjimu ir mažomis pergalėmis, bet dažnas, turbūt, net nesusimąstome, kad naujai išsiugdyti dalykai, tokie, kaip: išmokimas vaikščioti, bėgioti, karstytis, užlipti aukščiau, nuolat besiplečiantis žodynas, pačiam vaikui gali kelti nerimą. Didžiuliai informacijos srautai kaskart pasiekia vaiko smegenis. "Suprantama, kad visi nauji mažų vaikų įgūdžiai gali būti neramaus miego priežastis jau vien todėl, kad jų smegenys nuolat pluša" (S. Ockwell - Smith, p. 224).
Knygos autorė siūlo šiuo laikotarpiu sukurti gerą miego aplinką, taip padedant į savarankiškumą žengiančiam mažyliui jaustis patogiai ir laimingam. Kad miego aplinka būtų gera, ji pataria štai ką:

• Tokio amžiaus mažyliai geriau miega lovelėje. Joje būna saugiau, jeigu iš lopšio jie jau taikos išlipti. Speciali vaikiška lovelė gali būti jaukesnė nei viengulė lova.
• Dabar mažylis jau pakankamai didelis turėti savo pagalvę ir antklodę, nors jeigu antklodę nusispardo, miegmaišyje gali miegoti ramiau.
• Naktimis apšvietimo turi būti kuo mažiau, o dieną natūralios šviesos - daug.
• Pravartu įjungti atpalaiduojančią alfą muziką, palikite ją per pokaitį ar naktį.
• Paskatinkite vaiką miegoti su mylimuku ar mėgstamiausiu žaislu, tačiau pasistenkite įsitaisyti atsarginį.
• Puiku, jei jūsų vaikas čiulptuko nebečiulpia. jei tebečiulpia, o jūs nerimaujate, kad tai trikdo jo miegą, perskaitykite Ellie ir Sophios istoriją 199 p. ir sužinosite, kaip nuo jo atpratinti.
• Per pokaičius vis dar galite nešioti vaiką patogioje nešyklėje, jei jam reikia būti greta jūsų. (S. Ockwell - Smith, p. 225).

Pasak Ramaus miego knygos autorės, vienų metų vaikas paprastai per parą vidutiniškai miega trylika valandų. Maždaug dvi iš jų - pokaičio, o likusias vienuolika - naktį. "Greitųjų bangų miegas šiuo amžiaus laikotarpiu sumažėja iki 30 procentų, o lėtųjų bangų (giliojo) miego stadijos nusistovi. Vidutiniškai miego ciklas trunka apie šešiasdešimt minučių" (S. Ockwell - Smith, p. 226).
Autorė pamini dar vieną svarbų faktą, kuris lyg ir ignoruojamas ar kartais net slepiamas po pirmojo gimtadienio ir teigia, kad "Neatsižvelgiant į viešąją nuomonę, naktimis šio amžiaus vaikai dar valgo gana dažnai, ypač žindomi" (S. Ockwell - Smith, p. 226).
Belieka palinkėti sau ir kitiems tėveliams kantrybės. Kada nors tikrai ateis tas metas, kai galėsime išmiegoti naktį be pertraukimo, tik ar neįvyks taip, kad tuomet su nostalgija prisiminsime šias mažųjų dienas ir norėsime bent parai grįžti į būtent šį vaikų amžiaus tarpsnį - nuo vienerių iki dvejų. Bet kokiu atveju, mėgaukimės dabartimi ir tuo laiku, kurį išgyvename šiandien.