Trumpai prisiminkime iš kur atkeliavę tie ožiukai. O gi kai vaikai ima elgtis ne taip, kaip derėtų esamoje situacijoje arba kai užsispiria ir daro viską savaip, mes, suaugusieji (patys ne kartą apšaukti turintys ožių) linkę tai įvardinti taip pat užsispyrusio gyvuliuko vardu. Dažniausiai šis epitetas atitenka vaikams nuo pusantrų ar dvejų metų amžiaus. Atsitiktinumas? Tikrai ne.
Nuo 1,5 - 2 metukų vaikai pradeda po truputį atsiskirti nuo tėvų, ypač mamos. Turbūt nepaguosiu, bet specialistai teigia, kad šis amžiaus tarpsnis tęsis, kol baigsis paauglystė. Būtent šiuo metu pradeda augti vaiko savarankiškumas ir suveši nepriklausomybės poreikis. Tuomet vaikai iš tiesų pradeda priešintis tėvų reikalavimams ir paliepimams. Auginantys panašaus amžiaus mažylius tėvai, manau, gerai žino, kaip būna, kai užsispiria - neperkalbės, rodos, niekas, nenorės - nesirengs, nevalgys, nevalys dantukų ir t. t. Tai gana sudėtingas, savarankiškumo ir tėvų dėmesio siekimo etapas, be kurio, deja, neapsieina nei vienas. Tiesa, kartais tėvai dažniau nei derėtų yra linkę nurašyti mažųjų elgesį vadinamiems ožiukams: "Aj, jam ožiai, nekreipkite dėmesio...". Toks elgesys nėra teisingas vaiko atžvilgiu. Ištikus tokiai situacijai, pravartu prisiminti tai, kad dažnai mums atrodantis netinkamas vaiko elgesys gali būti iššauktas nuobodulio. Suaugusieji dažnai pamiršta, kad tai, kas įdomu jiems, mažiesiems gali būti tikra kankynė.
Kūdikiai mano, kad jie yra visatos centras, apie kurį viskas sukasi, maždaug iki 1,5 - 2 metų. Kai pradeda judėti savarankiškai, po truputį pradeda suprasti, kad galbūt jie nėra visagaliai, nes yra suaugusieji, kurie viską reguliuoja, stabdo, draudžia - viską žino. Tuo metu kūdikis tarsi praranda savo visagališkumą pripažindamas, kad tėvai yra galingesni. Tai gerai, nes tuomet mažieji suvokia, kad ne jie yra už viską atsakingi, nes jiems tai būtų per stipri užduotis. Vėliau, kai vaikas pradeda lankyti ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo įstaigą ir galiausiai mokyklą, tėvai, galima sakyti, praranda dalį savo galių, nes paaiškėja, kad auklėtojos, sporto treneris, mokytojas kai kuriuos klausimus, pasirodo, išmano net geriau nei tėvai. Ir tuomet vaikai pradeda suvokti, kad visi žmonės - savaip galingi.
Beje, kalbant apie raidos etapus nereikėtų pamiršti vaiko jausmų. Kai laukiamės, mes sekame ir žinome, kaip vystosi vaisius, kalbant apie fizinį kūną, bet mokslininkai dar neatsakė į klausimą, kuriame vystymosi etape gimsta jausmai. Net patiems mažiausiems nuolat kyla įvairių jausmų, tokių kaip pyktis, nerimas, liūdesys ir kt., kurie kyla impulsyviai, spontaniškai, nevaldomai. Mes, turėdami tam tikrą patirtį, viską vertiname jau kitaip. Kasdien mokomės teisingai išreikšti emocijas, saugiai parodyti jausmus. Kūdikiai viso to mokysis, padedami jūsų, ateityje. Tad, nors ir sausi, pavalgę, kai nieko neskauda, kūdikiai vis tiek gali pykti ir tą pyktį parodyti tiesiog verkimu. Tokiais atvejais, dažnai atmetimo būdu įvertiname situaciją savo suaugusiojo patirtimi, bet pamirštame jausmų pasaulį.
Kartais, geriau įsižiūrėję prekybos centre ar žaidimų aikštelėje, galime pamatyti vykstantį karą tarp vaiko ir tėvų, kuriame dažnai nebūna laimėtojų. Kodėl taip yra? Todėl, kad nei tėvai, įveikę užsispyrusį vaiką, nei nugalėtas vaikas nebūna laimingi. Turbūt geriausias patarimas tėveliams būtų nereaguoti į tokius raidos etapus per daug asmeniškai (žinau, tai labai sunku! Bet, įmanoma).
Priežasčių, kodėl vaikas užsispiria ar priešinasi gali būti begalė: pavargęs, alkanas, nuobodžiaujantis, galbūt negaluojantis, tiesiog nori veikti ką nors kitą ar būti tuo metu kur nors kitur. Jeigu nuoširdžiai įsigilintume ir bandytume atrasti tokio vaiko elgesio priežastis, paprasčiau rastume sprendimo būdus. Kartais vaikai, ypač darželinukai, netinkamai viešoje vietoje elgiasi dėl to, kad jiems tiesiog per daug dirgiklių - šviesų, garsų, žmonių srauto. Neatlaiko mažojo psichika ir tuo metu saugiausias būdas nuo viso to apsisaugoti, jam gali atrodyti, parpulti ant žemės ir rėkti, kol bus išneštas į saugią, ramią vietą.
Deja, nėra vieno tinkamo recepto tėvams, kaip reaguoti. Reikia išbandyti daugybę dalykų ir atrasti jūsų vaikui tinkamiausius situacijų sprendimo būdus. Vienas tų būdų, bandyti tartis. Pavyzdžiui, jeigu klausite "Ar nori eiti į lauką?", mažylis net ir norėdamas gali atšauti NE, nes gi jam reikia kažkaip parodyti savo savarankiškumą. Bet jeigu jūs klausite "Kurią kepurę - pilką ar mėlyną tu užsidėsi?", vaiko savarankiškumas nenukentės, o jūs be kovos pasieksite savo tikslą - išeiti į lauką. Tai tik vienas iš gausybės galimų pavyzdžių, kaip galima neįsivelti į kovą ar konfliktą su vaiku. tėvams turėtų būti itin svarbu, kad pavyktų su vaiku susitarti, o ne jėga per ašaras versti jį kažką daryti. Tiesa, suaugusieji turi įvertinti ir tai, ar vaikas jau pajėgus padaryti tai, ko jo prašome.
Užbaigti norėčiau Paramos vaikams centro psichologės Jūratės Baltuškienės pamąstymu: "Nesusitvarkote su vaiku? Tėvai turėtų pažiūrėti patys į save, kaip jie jaučiasi, būdami tėvai. Patarimų dabar pilnas internetas, bet ką daryti, tam tikromis aplinkybėmis dažnai ir nežinome. Kaip jūs jaučiatės būdami tėvai - bejėgiai, suirzę ar tvirti ir atrandantys sprendimus, tinkamus nuraminimo būdus? Jeigu išgirsite save, išgirsite ir vaikus, tuomet nereikės natūralių vaiko raidos etapų vadinti gyvuliukų vardais: ožiais, asilais ir t. t." (žurnalas "Tavo vaikas").
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą