Kai laukiausi, esu išgirdusi "O, auklėtoja, mokytoja, tai jau išauklėsi savo vaikus oho". Taip ir nesupratau, ką tada tiksliai norėjo man pasakyti. Mano manymu, tiek kirpėja, tiek pardavėja, tiek inžinierė, kepėja, mokytoja ar orlaivio pilotė - bet kokiu atveju savo vaikui visų pirma yra mama - tiesiog, be savo profesijos šleifo. Ir tai, kaip jai seksis užmegzti ryšį su savo vaiku, kaip dėliosis tolimesnis jų bendravimas, kokį auklėjimą ar ugdymą pasirinks - priklauso tik nuo konkrečios šeimos atvejo. Visos mes, mamos, gimus vaikams turime vienodus šansus būti pakankamai geros ar blogos mamos. Renkamės pačios.
Kai mūsų pirmagimė ūgtelėjo (kalbame apie 5-6 mėnesių kūdikį), savo adresu sulaukdavau vieno kito ale juokelio "Na, tai jau skaito?" arba "Tai kaip lavini? Ko mokai ją?" - kas man kėlė vien tik šypsenas. Dar paaugus Jogailei pasigirsdavo "Tai jau daro į puoduką?", "Valgo pati?". Ir šie klausimai nuskambėdavo, kai dukrai tebuvo 10 mėnesių. Nuoširdžiai nežinau, kodėl pakankamai svetimi žmonės leidžia sau kapstyti net iki tualeto reikalų? Rodos, kai kalbama apie kūdikius ir vaikus, galima visko klausti pirmą kartą gatvėje sutiktos mamos, nu, nes suprask, intymumas ir asmeniškumai čia neegzistuoja. Įdomu kaip sureaguotų ta pati mama, jeigu paklausčiau, kaip jai pačiai einasi tualeto reikalai?! O ką? negalima? Kodėl netaktiška? Jeigu ji gerai jaučiasi klausdama, apie mano vaiko tualeto reikalus, tada jai turbūt nieko tokio padiskutuoti ir apie savuosius. Be sarkazmo, deja, čia jau neišeina. Mielieji, skubu jus patikinti, kad mokytojų, auklėtojų ar net mokslo daktarų edukologijos srityje vaikai yra lygiai tokie patys vaikai kaip ir jūsų, nepriklausomai nuo to, kokios profesijos atstovas ar atstovė esate. Jie taip pat pereina visus raidos etapus. Būna pikti, nemiega naktimis, neklauso, ar nenori girdėti, ką jiems sako tėvai. Dar jie, kaip ir visi kiti, yra asmenybės su savo norais ir nenorais, gebėjimais ir galimybėmis. Išvis, šių dienų kontekste, kai persikvalifikuoja ir kardinaliai savo darbo kampą pakeičia, sakyčiau, vienas iš penkių (čia ne tyrimai, o mano sugalvota statistika), prilipinti tą profesijos etiketę visiškai netikslinga. Nes, kas nutiks, kai ta mama edukologė ims ir pataps buhaltere, dizainere, politike, gėlininke ar laisvai samdoma menininke?
Mano vaikas tikrai nėra kaltas, kad jo mama mokytoja. Ir nereikia jos sprausti į ankštus rėmus ar aplipinti spalvotais priminimų lapeliais su visuomenėje gajais štampais. Aš ją auginu, ja rūpinuosi, drauge augu pati ne todėl, kad kažkam kažką įrodyčiau. Ir ji gimė ne todėl, kad man namuose norisi žaisti vaikų darželį su individualiomis pamokėlėmis. Toks visuomenės spaudimas iššaukia, sakyčiau, atvirkštinę reakciją.Taip, lyginant su kitus mokslus, studijas pasirinkusiais žmonėmis, aš turiu šiokį tokį pranašumą augindama savo vaiką, nes vis dėlto, tos teorinės ir praktinės žinios gelbėjo ne kartą ir ne vienoje situacijoje. Žinau, kaip galima apeiti tam tikras situacijas, kurios iškyla tam tikru raidos etapu. Iš praktikos yra prigaudyta nemažai blic sprendimų, kurie gelbsti išgirdus vaiko NE, neisiu, nedarysiu, nenoriu ir t.t. Kažkada matytos ir išgyventos situacijos leidžia kitaip pažvelgti į savas kasdienes problemas ar situacijas. Vesti mini seminarai tėvams, individualūs pokalbiai, kai buvo ieškota ir surasta daug papildomos medžiagos vienu ar kitu individualiu klausimu taip pat padeda, kai reikiamu metu reikiamoje vietoje atsidaro koks stalčiukas su turima info galvoje. Bet visa tai nėra panacėja ir nėra kažkoks vienas šablonas, tinkantis visiems, tame tarpe ir mano pačios vaikui. Vienodų vaikų, kaip ir visiškai identiškų situacijų su vienodomis aplinkybėmis, deja, pasitaiko labai retai. Ar šiai dienai būtų drąsiau kalbėtis su tėvais ir dalintis patirtimi bei sprendimais? Galbūt. Ar esu kategoriška ir kam nors kada nors esu pasakiusi "Aš tai tikrai žinau, kaip ugdyti ir auklėti vaikus"? Ne, niekada. Ir toli gražu ne dėl to, kad nepasitikiu savimi ar savo turimu gyvenimišku žinių bagažu. Labiau dėl to, kad suvokiu tą nevienodumą ir tai, kad mokytoja nežino geriau už vaiko mamą ar tėtį.
Visų pirma mylėkime, nelyginkime vaikų tarpusavyje, neiškelkime savojo aukščiau kitų, ugdykime ir auklėkime širdimi ir savo autoritetu... ir, patikėkite manimi, viskas bus puiku! Užaugs labai graži, tvirta, pasitikinti savimi, empatiška, žingeidi ir kūrybinga karta, nepriklausomai nuo to, kelių mėnesių pradėjo naudotis naktipuodžiu, kada įvaldė stalo įrankius ar nupiešė pirmąjį piešinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą